„Vakaro angelas”

Paveikslas „Vakaro angelas”

2013 metai

Krikščioniškoje ikonografijoje nėra paplitęs angelo jungimas su šviesos šaltiniu, koks jis bebūtų. Ir nenuostabu – juk puolusio maištingojo angelo vardas Liuciferis, šviesos nešėjas. Maža to, iš švento Rašto žinome, kad Liuciferis buvo Dievo ypač mylimas iki nupuolimo, kuomet jis tampa velnio įvaizdžiu. Galbūt iš to kilęs posakis, kad velnias yra gražus, kurį radikalesni religiniai mąstytojai transformuoja į teiginį verčiantį ypač sunerimti menininkus – visas pasaulio grožis yra iš velnio... Mano sumanymas nebuvo vaizduoti Šviesos nešėją, kitaip tariant, Liuciferį. Kadangi angelo, kaip sparnuoto žmogaus provaizdis yra senesnis už krikščionybę, labiau orientavausi į kananiečių dievo Elio sūnus Salimą ir Šaharą,–atitinkamai Saulėlydžio ir Saulėtekio dievus. Beje, dėl Salimo arba Šalemo, čia nekyla jokių problemų, nes jis teikia žmonėms derliaus dovanas ir kartu su tėvu yra Jeruzalės įkūrėjas. Tuo tarpu ryto dievas ar angelas Šaharas kartais tapatinamas su minėtuoju Liuciferiu. Vis tik tam, kad laikyti jį blogio tėvu trūksta duomenų, panašu, kad kaip ir brolis jis buvo gerietis... Na, o tiems, kas garbina krikščionišką šventąją kankinę Liuciją,– neabejotinai istorinę asmenybę, gyvenusią Sirakūzuose, mano angelai primins jos bruožus tikiuosi...