Noras turėti Biržuose mokyklą, kurioje vaikai ir jaunimas mokytųsi meno buvo įgyvendintas 1988-siais metais,- sovietmečio pabaigoje, lygiai prieš 30 metų.... Pradžia buvo labai paprasta: švietimo skyriaus vadovas K.Galvelis ir muzikos mokyklos direktorius V.Liaugminas pakvietė biržietį dailininką, baigusį Rygos dailės akademiją, dizaino specialybę, Egilą Skują, mokyti meno paslapčių jaunuosius biržiečius. Pamokos iš pradžių vyko labai kukliose patalpose be vandens ir centralinio šildymo, sename name prie Kultūros centro. Po poros metų dailė buvo perkelta į buvusias J.Janonio internatinės mokyklos bendrabučio patalpas. Trumpą laiką kartu su E.Skuja dirbo J.Vinciūnaitė, o nuo 1990 pabaigos ir aš pradėjau dėstyti tapybą,o netrukus ir vadovauti jaunam dailės skyriui. (Taigi, jau 28 metai)... Prisimenu pirmą mūsų išleistą laidą - viso labo joje buvo 4 ar 5 mokiniai, jei tik neklystų. S.Mačiukaitė, K.Baltuškaitė, J.Grinskytė, V.Korsakaitė, R.Baniulytė, D.Dubinas – šios pavardės įsiminė visam laikui. Po jų sekė kitos, sakyčiau tikrai gabių absolventų laidos. Mūsų kaip mokytojų ir tuo pat metu, dailininkų, darbo stilius buvo labai paprastas – mes žinojome vieną dalyką – kad mokome vaikus kurti. O tam, kad jie galėtų kurti, reikia suformuoti pagrindinius įgūdžius, suteikti būtinas žinias ir neįkyriai skatinti jų savarankiškus žingsnius. Todėl pamokose mokėdavome pasidžiaugti jų laimėjimais, bendravimas buvo grindžiamas savitarpio pasitikėjimu. Dabar galvoju, kad buvome labai kuklūs mokytojai, tačiau buvimas galinčiu padėti vyresniu draugu mūsų mokiniams buvo labai svarbus. Neturėjome jokių drausmės problemų, tiesiog pats darbo ritmas versdavo vaikus pasitempti, o jei kuris nors suprasdavo, kad neturi kantrybės šiam užsiėmimui, po kurio laiko tiesiog apsispręsdavo palikti dailės pamokas. Aš nežinau koks likimas ištiko kitas prieš 30 metų įkurtas panašias dailės mokyklas ir skyrius ir kokį veidą jos įgijo. Matyt kiekviename mieste vis kitokį. Kai kas gal labai suklestėjo, o kai kas gal nutolo nuo pagrindinės funkcijos – teikti jaunimui dailės žinias ir įgūdžius. Vis dėlto tokio profilio mokyklos poreikis rajonuose išlieka, nesvarbu kaip kįstų demografinė jų situacija.

  2007 metais gavome neblogai įrengtas naujas patalpas vaikų darželyje ir už tą malonų pokytį labiausiai esu dėkingas buvusiai savivaldybės administracijos vadovei Palmyrai Prašmantienei. Galbūt naujose šviesiose klasėse turėjome galimybę pradėti kokybiškai naują raidos etapą, kaip ir visą laiką tikėjomės. Iniciatyvos netrūko, vykdėme aktyvią parodinę veiklą, tarptautinius projektus...Prasidėjusį gaivų proveržį kiek pristabdė ir išgąsdino prasidėjusi ekonominė krizė. Tad šiuo metu esame vėl tarsi pradžios taške, vėl viską iš naujo reikia pradėti tiesiog klasėje, ieškant kelio į naujos kartos vaikų širdis. Pradėti su tokia pačia kantrybe ir geranoriškumu; skirtumas tik vienas – pradėti galime su daugybės metų patirtimi. Todėl kviesčiau ir siūlyčiau biržiečiams – pabandykime kartu pasinerti į meno pasaulį prasidėjus ketvirtam mūsų dailės skyriaus dešimtmečiui. Mokykla jūsų visų laukia, norinčių kurti, norinčių realizuoti svajones.

  Nuotraukose – mokyklos klasėse modeliai, natiurmortai, senesni ir naujesni mokinių darbai.