Iš pirmo žvilgsnio atrodo,  kad šiuolaikiniame meno pasaulyje nebėra jokių aiškių kriterijų meninės kokybės nustatymui. Kur viskas subjektyvu,  dėl visko abejojama, tarsi nepridera arbitražas, jis laikomas blogo tono ženklu. Ir vis dėlto toks kriterijus yra, ir jis gana paprastas, nors grįstas moksliniais tyrinėjimais.

  Kartais aplankęs kokią nors regioninę dailės parodą pasijunti lyg būtum patekęs ne į meno kūrinių, bet į keistenybių parodą, kur puikiai derėtų tarkim zuikis su ragais ir kitos panašios gamtos sukurtos keistenybės. Bet čia žmonių kūryba.., tačiau koks jos tikslas? Nustebinti, sustabdyti žvilgsnį bent akimirkai. Ir tai viskas?

   Reiškia dabartinis menas nesiekia kalbėti į žmonių širdis ir protus, jam pakanka kontaktuoti taip, kaip kontaktuoja atrakcija arba pramoga. Nieko nuostabaus,  juk gyvename laikais kurie pasižymi atvaizdų gausa, ir to atvaizdo kūrimas tapo prieinamas kiekvienam. 

  Ne taip tolimais laikais dar buvo orientuojamasi pagal stilistiką, pagal profesionalumą. Dabar šie žodžiai skamba tuščiai ir beprasmiškai. Nei vienas iš daugelio būdų kaip užpildyti drobę nėra geresnis už kitą. Bet menas juk yra. Tai kas gi daro meną menu, kas sukuria takoskyrą tarp aukštesnio ir žemesnio meno?

  Aš nebevartoju žodžio "kičas" nes ir jį nebepatogu vartoti kai faktiškai vien tik jis visur gyvuoja ir klesti. Dar pamenu laikus, kai buvo raginama nenupulti iki pataikavimo žmonių kvailumui, bet tie laikai negrįžtamai praėjo. 

  Ir vis tik mokslininkai atskyrė kas labiausiai stimuliuoja psichiką. Tai simetrija,  kontrastas, ryški spalva, jaunatviški kūnai ir veidai. Vadinasi formulė rasta,  beje, nieko naujo - tam tikras menas visada tuo naudojosi ir naudojasi. Dėmesio tiems, kurie užduoda sau klausimą - ar tai, ką matau yra geras menas, ar prastas? Vadinasi taip - jeigu darbe randate daug tos formulės elementų, jau yra pagrindas suklusti,  bet tai dar ne viskas. Pabandykite pažvelgti į supantį pasaulį po to, kai kontaktavote su vienu ar kitu meno kūriniu. Galimas daiktas,  kad tas kūrinys sukėlė stiprius jausmus,  stipresnius, nei tikrovė. Bet jeigu po kūrinio tikrovė atrodo lyg skurdesnė ir pilkesnė - tai ženklas,  kad turėjote ryšį su netikru menu,  tokiu, kuris staigiai sužavi efektingu vaizdu. O jeigu išėjus iš parodos ar muziejaus tikrovė jums atsiveria daug ryškiau ir stipriau,  jeigu pamatote naujus jos bruožus, kurių anksčiau nepastebėjote,  reiškia turėjote laimės matyti gerą kūrinį.

   Pabuvus su Rembrandto tapyba imame įžvelgti kasdieniuose žmonių veiduose sielos virpesius. Pabuvus su Mone, Pisaro, Sislėjumi  atsiveria oras ir šviesos žaismas.  Po van Gogo visi medžiai įgija didžiulės energijos. Sezanas atveria pastovumą.

  ... Ko mus iš tiesų moko tapybos menas? Kad kiekvienas gyvenimo momentas, kiekviena prabėganti akimirka,  yra labai svarbūs. Nėra svarbu jokie konkursai,  jokios bienalės ir konferencijos,  yra svarbus tik tavo gyvenimas.  Nėra svarbu kurti tapybą parodoms, interjerams,  pirkėjams, sąjungoms,  galerijoms,  kuratoriams, netgi žiūrovams. Nesvarbu kam kuri - ateičiai ar dabarčiai, anūkams, ar Viešpačiui. Visos tos priežastys kurti yra nesvarbios. 

  Vienas protingas dailininkas (Alex Kanevsky) taip pasakė: aš nekuriu dėl  užbaigtumo,  aš nekuriu dėl kritikų; tai yra mano, kaip netobulo žmogaus netobulas dalyvavimas netobulame pasaulyje. 

  Štai ir visa esmė - būdas būti, būdas matyti, būdas patirti pasaulį.