Juodiniai išsidėstę kitoje Lėvens pusėje prieš Alizavą. Profesorė taip apibūdino dabartinį vaizdą : " baisi nykuma, yra nemaža senų didžiulių medžių, malūno ir lentpjūvės liekanos, šulinys prie pat kelio.’’ 

 19 amžiuje dvaras priklausė Koscialkovskiams,  kurie berods įkūrė ir Alizavos miestelį. Antroje amžiaus pusėje šie dvarininkai pardavė keletą savo dvarų,  ir tokiu būdu naujuoju Juodinių savininku tapo biržietis bajoras Mykolas Ježauskas, kuris jau anksčiau turėjo žemės nusipirkęs netoli Alizavos. Jis buvo vedęs Oną Juliją Stasevičiūtę, abu susilaukė septynių dukterų ir aštuntojo sūnaus Alfonso. Tuo metu prelatas Bronislovas Stasevičius,  Onos brolis, statė įspūdingą istorinio stiliaus bažnyčią Vaškuose. Kaip sykis Vaškuose bus lemta gimti būsimajai profesorei Vandai,  bet iki tol dar įvyko daug visokiausių įvykių.

  Jauniausioji dukra Michalina buvo daili ir muzikali. Visai jauna ji išvyko Peterburgan kur tarnavo pas vieną garsią Marijos teatro dainininkę. Grįžusi į gimtinę ištekėjo ir kartu su vyru nukeliavo net į Mandžiūriją,  apsigyveno Charbine. Prasigyvenę iš prekybos vaistais įsikūrė Čitoje, nusipirko vaistinę. Prasidėjus pirmam pasauliniam,  pakvietė pas save seserį Oną, likusia našle,  kartu su dukra Kamilija,  būsima Vandos mama. Guvi mergina Kamilija surado sau vyrą inžinierių Šiurkų. Rusijoje po revoliucijos prasidėjo suirutė. Pora nusprendė, kad geriau būtų grįžti į Lietuvą,  nes laukėsi antro vaikelio,  o pirmasis buvo miręs.

   Kelionė per pakrikusią šalį buvo gana sunki ir ilga. Močiutė ir vyras jos nebaigė, mirė nuo dėmėtosios šiltinės netoli Latvijos sienos. Grįžusi Kamilija ieškojo kur prisiglausti,  bandė ir Juodiniuose,  tačiau čia pasirodė ne taip viskas paprasta.  Dvaro pastatas per karą sudegė.  Šeima buvo pasitraukus į Rusiją, ten mirė dvaro šeimininkas Alfonsas, dėjęs daug pastangų dvaro gaivinimui.  Grįžo Lietuvon vien jo žmona Jadvyga su dviem mažamečiais sūnumis. Reikėjo gyventi tvarte,  tik daug vėliau su brolio pagalba Jadvyga atsistojo ant kojų, buvo pradėtos statybos.  Dalį žemės teko parduoti,  dalį nacionalizavo valstybė. Nieko nuostabaus,  kad tokioje situacijoje Kamilijai buvo atsakyta neigiamai,  gal baimintasi,  kad ji nepareikalautų mamos dalies. Jadvygos ir sūnaus Vytauto laukė tragiška dalia- 1940 birželį išvežti į Sibirą ir ten mirę. Dvaras nuniokotas.

  Taigi, žvilgsnis pakrypo į Vaškus, kur prelatas , pastatęs ir įrengęs gražią bažnyčią, dviem dukterėčiom buvo nupirkęs mūrinį namuką. Štai ten , pas tetas, ir apsistojo Kamilija, o netrukus , per 1922 metų Kalėdas, pasaulį išvydo dukrytė. Jai davė du vardus,  kaip  buvo įprasta šeimoje : Vanda Kamilė. Pagal tėtį Šiurkaitė.  Bet po poros metų mama Panevėžyje ištekėjo už vaistininko Zaborsko ir taip mergaitė įgijo Zaborskaitės pavardę, su kuria jai buvo lemta išgarsėti kaip vienai iš intelektualiausių mokslininkų literatūros srityje. 

  Išties jaudina, kad profesorė domėjosi giminės ištakomis,  manė, kad ji paskutinė jos palikuonė. Su jos mirtimi 2010 metų pabaigoje galima sakyti kad baigėsi Juodinių Ježauskų,  arba Jažauskų, istorija.  Pavardė buvo rašoma ir taip, ir taip, su e ir su a šaknyje. Forma nebuvo nusistovėjusi ilgai , 19 amžiuje dažniausiai būdavo rašoma lenkiška forma Jezewski,  kadangi pirminė būtent tokia. 18 a pabaigoje  Biržuose  ir apie Biržus buvo mažiausiai trys gausios Jažauskų šeimos : Joano, Kazimiero ir Kristoforo. Dar minimas Motiejus Jezovskas, irgi gyvenęs Ubiškiuose,  bet neradau jo palikuonių įrašų. Išliko Biržuose iš tų gana skaitlingų šeimų tik Kristoforo palikuonys.