Miestas  rūškanoje  gruodžio  nuogybėje,

       rėksmingos  reklamos

       lyg  naujo  dievo  bręstantis  kultas.

       Bet  klysta  tie,  kas pinigą  dievu  pavadina.

       Kokį  burtą  išmes  vėl  likimas?

      Kiek  daug  žmonių,

      kaip  greit  lekia  mašinos.

      Merginų  lygūs  plaukai,

      baltas  šuo,  žalias  puikus  Gediminas,

     šalia  žirgo  naujai  pastatytas.

     Ir  ant  katedros  stogo  šventieji  atgimę.

     Gyvenimas  sykiu  baisus  ir  neblogas,

     nelygu  kaip  galvosi.

     Apsukus  ratą  ir  kai  ką  pamačius  pavargsta  kojos.

    Bet  nei  vienos  knygos  man  parašytos,

    tik  dailė  atkakliai  nemiršta  ir  miestas

    nutvilko  naktiniu  grožiu  ties  Šnipiškėmis.

    Štai  tramvajus,  žmonės  jame  sušyla.

    Ir net  vienišas  girtuoklis  

   artistiškai  ištaręs  ilgą  frazę,  atsidūsta :

    šito  akmens  neišsakysi  niekam.

    Kikena  jaunimas, prasidaro  durys,

    akimirkai  įlipančio  vyro  galvą  lempelė  nudažo  žaliai.

   Pasaulis  dar  greit  nesibaigs,  galvoju,

    nes  linguoja  troleibusas  naktyje,

   pro  langus  šviesos  moja,

  o  sustingę  žvaigždės  į  mus  žvelgia

   lyg  primerktos  girtuoklio  akys.

       1998.12