ROVĖJA

Po pievą vaikutis bėgiojo, kojelės mirgėjo,

purienom dabinos Rovėja.

Basa piemenaitė ant kranto sėsėjo kaip fėja,

dainas jos girdėjo Rovėja.

Žmonės skubėjo nupjaut, ką pasėjo,

saulė leidos, Rovėja tekėjo.

Valgė ir gėrė, per barzdą varvėjo,

burnoj neturėjo, Rovėja tekėjo.

Motulė sena pro langelį žiūrėjo,

tekėjo Rovėja, į šiaurę tekėjo.

Vagonai į rytus dundėjo, riedėjo,

ištvinus palaukėm tekėjo Rovėja.

Šūviai prie girios per naktį aidėjo,

sruveno, gurgeno Rovėja.

Smėlio kalnely jaunimas ir seniai gulėjo,

tylėjo Rovėja, pro šalį tekėjo.

Lapai krito, dienos trumpėjo,

tekėjo Rovėja, į tolį tekėjo.

Palikus gimtinę išeiti reikėjo,

tekėjo, čiurleno Rovėja.

Nurimęs stovėjau, klaidas apgailėjęs,

vėlų vakarą Rovėja kalbėjo.

vj 2021.03