Noriu užrašyti kai kurias mintis, kurios kyla pastaruoju metu, kuomet priartėjau prie keletos apvalių datų savo biografijoje.Taigi - 60 reiškia, kad greitai teks įžengti į šešiasdešimtuosius gyvenimo metus; 40 reiškia, kad tiek metų praėjo nuo tada, kai pradėjau tapyti ir dalyvauti parodose, o 20 reiškia, kad tiek metų praėjo esant LDS nariu. Tiesą pasakius, neketinu nei vienos iš šių datų švęsti, bet pats jų buvimo faktas skatina ką nors pasakyti apie savo kūrybą.

          Žmogus, kuris sulaukė tokio amžiaus galėtų pasakyti, kad savo epochą jis greičiausiai jau bus pragyvenęs, ką galėjo pasiekti jau pasiekęs. Iš tiesų ir  jaučiuosi taip, lyg būčiau patekęs į nepažįstamą pasaulį, priklausantį kitai kartai. Todėl tikėtis, kad mano darbas dar gali kelti didelį susidomėjimą jau nebeverta. Bet ir anksčiau niekada nekėliau sau tikslo išgarsėti. Tikslas visada buvo tapyti, išlikti tapytoju, ir to gana. Būtent norėjosi, kad mano tapyba turėtų santykinę išliekamąją vertę, kad neatsidurtų sąvartyne ar sendaikčių lentynoje. Daugelis kūrėjų laikosi cechinio principo,  galiojančio nuo Renesanso laikų:  tu turi būti gildijos narys, kad tavo vardas būtų šio to vertas, kad pelnytum pagarbą.  Tad ir aš tapau tuo LDS nariu,  gavau meno kūrėjo statusą. Tačiau mano viduje niekas nuo to nepasikeitė,  ir aš neskirstau meno pagal tai, kokį pažymėjimą autorius gali pateikti. Dėl dailininkų sąjungos, kuri greičiausiai yra mūsų sąmonėje įsitvirtinęs archetipas iš sovietmečio laikų, kuomet dailininkai šiuo būdu būdavo surūšiuojami į kastas, tai norėčiau pasakyti, kad jaučiu nedidelį nusivylimą. Niekada neturėjau ypatingų lūkesčių, bet stodamas į ją tikrai negalvojau, kad ši organizacija beveik nieko nereiškia. Nepasinaudojau per tuos dvidešimt metų jokia stipendija, jokia stažuote, jokiu grantu (net nežinau kas tai yra, bet girdėjau šį žodį), negavau jokio ženklelio, jokios lengvatos nei paramos, nebent nuolaidą bilietui į muziejų,  bet tik kartą. Gal taip dar geriau, nes norėjau išlikti nepriklausomas ir kurti tokį meną,  kuris leistų pragyventi. Taigi - pasirinkau būti provincialu, ir dėl to niekada nesigailėjau. ,,Provincialas'' - tai B.Nemcovo knyga, padoraus politiko, sumokėjusio gyvybės kaina už savo poziciją. Bet šimtąkart geriau būti meno Nemcovu negu meno Putinu ar Lukašenka. Ir aš džiaugiuosi, kad per keturiasdešimt metų nenutapiau nei vieno paveikslo, kuris galėtų patikti Sorosui, Gugenheimui ar MO muziejui. Kad nieko bendro neturėjau su jokia meno muge: nei liaudiška, nei avangardine.Bet kuriuo atveju vienintelis ir geriausias atpildas yra pati tapyba, kurios nenorėjau išduoti.

        Keturiasdešimt metų tapydamas aš nesilanksčiau niekieno skoniui, nepaisiau jokių kanonų ir taisyklių, išskyrus tas, kurias diktuodavo širdis ir vidinė būtinybė. Iš dalies sąmoningai, iš dalies instinktyviai savo kūrybą orientavavau į tas sritis, kurios nūdienos meno kritikų išdidžiai vadinamos ,,marginalijomis" - t.y. tas, kur tebegalioja gožio kriterijus, pasaulio objektyvaus vaizdavimo kriterijus, ir literatūriškas, simbolių prisodrintas siužetas. Be viso to aš dar neteikiau reikšmės pagrindiniam šiuolaikinio meno postulatui, kuris iš dailininko reikalauja visiško klusnumo pasirinktam (išgalvotam) individualiam stiliui; kitaip tariant, verčia būti manieringu. Juk stilius turi kilti iš vidaus kaip kvėpavimas,  ateiti po ilgų metų darbo tarsi koks pramintas takelis. Pradžioje  ir aš galvojau kaip ir visi,  kad būtina pasirinkti formalias išraiškos priemones, sukurti stilių tarsi prekinį ženklą,  kuris leistų išsiskirti ir būti atpažįstamu. Tame yra logikos, juk jei tapysi vieną kartą vienaip, o kitą kitaip, bus neaišku, ar kartais neplagijuoji ko nors, ir aplamai,  gal esi diletantas, kuris mėtosi po kraštutinumus. Aš tai puikiai žinojau, bet paradoksas toks, kad išlikti vieno kurpalio ribose neįstengiau. Galiausiai numojau į tai ranka ir po beveik keturiasdešimties metų tapybos vis dėlto  savaime buvau pastatytas ant bėgių, kuriuos galima būtų pavadinti savo stiliumi. Kas tai padarė? Matyt tas, kuris davė tą kūrybos dovaną. Taip, aš tikiu,kad egzistuoja ne tik emocija,  šaltas apskaičiavimas, atsitiktinumas,  bet ir dvasinis pasaulis, kažkoks nežinomas pradas,  kuris tavo ranką kažkodėl vedžioja būtent taip ir ne kitaip. Tad reikia būti jam ištikimu, net jei tavo mintyse yra svajonių apie kitokį meną. Dėdamasis nepaprastas, nenuslėpsi vidutiniškumo - sakė S. Modemas...Filosofas Ch. Ortega i Gasetas taikliai charakterizavo šiuolaikinį meną, pavadindamas jį ,,dehumanizuotu''. Mano noras buvo ir yra tą meną humanizuoti , ir už šį norą norėjau pastovėti, net rizikuodamas tapti įtartinu išsišokėliu meno pasaulio snobų akyse. Gaila, bet šiais globalizacijos laikais paradui diriguoja anaiptol ne talentu apdovanoti tikri kūrėjai, o landūs, kaip taisyklė, abejotini šarlatanai ir vidutinybės Tai iškreiptų vertybių pasaulis, o Lietuvoje jis ypač koktus, kadangi mažoje erdvėje skirstymas į saviškius ir svetimus yra suabsoliutintas. Tikrai tapybai Lietuvoje atstovauja labai mažas būrelis praktikuojančių dailininkų ir aš netgi manau, kad jų santykinai mažiau nei bet kurioje kitoje Europos valstybėje. Tokia padėtis iš dalies susiklostė dėl lietuviškos meno kalvės VDA silpnumo ir destruktyvių procesų joje, dėl ko atsakomybę turėtų prisiimti tokie veikėjai kaip J.Gasiūnas ir tie, kuriems vadovaujant, tie veikėjai galėjo tarpti... Esu baigęs šią aukštąją mokyklą prieš 30 metų, kuomet ji iš instituto patapo akademija, sakyčiau , visai be pagrindo. Kitas dalykas, kad šią mokyklą baigę neturi realios atramos ir jiems išsilaikyti vandens paviršiųje be galo sunku. Labai gaila jaunų žmonių, kurie, kaip žinome,neretai dėl sulaužyto likimo net renkasi savižudybę. Galbūt ši pandemija - tai ženklas , kad šitokia padėtis privalo keistis, degradacija turi liautis? O gal ji tik dar pagilės,veikiama nežinomos karmos.?

         Iš tiesų aš nenoriu niekam priekaištauti . Man rūpi mano paties menas; esu kitokios pakraipos dailininkas . Savo kūryboje sprendžiu kitokias problemas nei avangardistai, postmodernistai ir pan. Žvelgiu su gailesčiu , juk tai nelaisvi žmonės. Jie neteko to džiaugsmo, kurį teikia meilės ir pagarbos kūrinijai padiktuoti sprendimai. Jie neteko galimybės intensyviai išgyventi esamą momentą ir jį vizualizuoti. Perteikti gamtos ir žmogaus dvasinio pasaulio įspūdžius, sielos būsenas. Juk nuoširdūs, naivūs, be pagražinimų, minčių ir širdies įspūdžiai ir yra tikrasis tikrojo meno pagrindas. Šitą žinojo iškiliausi visų laikų dailininkai. Žinoma, menas turi būti visoks, nenoriu agituoti. Mano tikslas buvo pakalbėti apie savo paties kūrybos principus.

    Kartais klaidingai galvojama,  kad dailininkas, kuriam reikalinga natūra,  stovi laipteliu žemiau ir savo kūryboje neperteikia jokių idėjų,  išskyrus banalų reginio kopijavimą. Manau, kad tai netiesa,  idėjų gali būti įvairių,  o natūros pasitelkimas nemenkina jų perteikimo. Pavyzdžiui man labai svarbus mūsų būties keistumas,  jos sielvartingas grožis, kartais pasireiškiantis apleistumu.,akistata su nebūtimi, tuštuma,  amžinybe. Taip pat žiūrintieji mano paveikslus turėtų pajausti kaip svarbus man nesikartojimas.  Labai dažnai pats motyvas diktuoja sumanymą ir atitinkamą išraišką. Na ir šviesos,  apšvietimo pojūtis visada pirmaeilis.  Be abejo kaip ir spalvų kalba.