VIDMANTAS JAŽAUSKAS

APIE RŪPIMUS DALYKUS (60+40+20)

Autorius: Vidmantas Jažauskas
Paskelbta 2020-09-06

           Noriu užrašyti kai kurias mintis, kurios kyla pastaruoju metu, kuomet priartėjau prie keletos apvalių datų savo biografijoje.Taigi - 60 reiškia, kad greitai teks įžengti į šešiasdešimtuosius gyvenimo metus; 40 reiškia, kad tiek metų praėjo nuo tada, kai pradėjau tapyti ir dalyvauti parodose, o 20 reiškia, kad tiek metų praėjo esant LDS nariu. Tiesą pasakius, neketinu nei vienos iš šių datų švęsti, bet pats jų buvimo faktas skatina ką nors pasakyti apie savo kūrybą.

           Dėl dailininkų sąjungos, kuri greičiausiai yra mūsų sąmonėje įsitvirtinęs archetipas iš sovietmečio laikų, kuomet dailininkai šiuo būdu būdavo surūšiuojami į kastas, tai norėčiau pasakyti, kad jaučiu nedidelį nusivylimą. Niekada neturėjau ypatingų lūkesčių, bet stodamas į ją tikrai negalvojau, kad ši organizacija beveik nieko negali pasiūlyti savo nariui iš provincijos. Zero - toks rezultatas. Nepasinaudojau per dvidešimt metų jokia stipendija, jokia stažuote, jokiu grantu (net nežinau kas tai yra, bet girdėjau šį žodį), negavau jokio ženklelio, jokios lengvatos nei paramos. Nepasinaudojau gal dėl to, kad man nesinori stumdytis ir kaulyti pinigų, jau geriau juos užsidirbsiu kitais būdais. Bet taip dar geriau, nes noriu išlikti nepriklausomas.Aš pasirinkau būti provincialu, ir dėl to niekada nesigailėjau. ,,Provincialas'' - tai B.Nemcovo knyga,- vienintelio padoraus politiko, sumokėjusio gyvybės kaina už savo poziciją. Bet šimtąkart geriau būti meno Nemcovu negu meno Putinu ar Lukašenka. Ir aš džiaugiuosi, kad per keturiasdešimt metų nenutapiau nei vieno paveikslo, kuris galėtų patikti Sorosui, Gugenheimui ar MO muziejui. Kad nieko bendro neturėjau su jokia meno muge: nei liaudiška, nei avangardinio meno. Kad nepatekau į jokią ,,asmenybių kartoteką". Nes aš nesiekiu būti tokia asmenybe mene, kokiomis yra pasiskelbusieji asmenybėmis. Bet kuriuo atveju vienintelis ir geriausias atpildas yra pati tapyba, kurios nenorėjau išduoti.

        Keturiasdešimt metų tapydamas aš nesilanksčiau niekieno skoniui, nepaisiau jokių kanonų ir taisyklių, išskyrus tas, kurias diktuodavo širdis ir vidinė būtinybė. Iš dalies sąmoningai, iš dalies instinktyviai savo kūrybą orientavavau į tas sritis, kurios nūdienos meno kritikų išdidžiai vadinamos ,,marginalijomis" - t.y. tas, kur tebegalioja gožio kriterijus, pasaulio objektyvaus vaizdavimo kriterijus, ir literatūriškas, simbolių prisodrintas siužetas. Be viso to aš dar neteikiau reikšmės pagrindiniam šiuolaikinio meno postulatui, kuris iš dailininko reikalauja visiško klusnumo pasirinktam vieninteliam individualiam stiliui; kitaip tariant, verčia būti manieringu. Filosofas Ch. Ortega i Gasetas taikliai charakterizavo šiuolaikinį meną, pavadindamas jį ,,dehumanizuotu''. Mano noras buvo ir yra tą meną humanizuoti ir už šį norą norėjau pastovėti, net rizikuodamas tapti įtartinu išsišokėliu meno pasaulio snobų akyse. Gaila, bet šiais globalizacijos laikais paradui diriguoja anaiptol ne talentu apdovanoti kūrėjai, o landūs šarlatanai , prisitaikėliai ir vidutinybės - neva atstovai postmodernizmo ar glamūrinio avangardo. Tai iškreiptų vertybių pasaulis, o Lietuvoje jis ypač koktus, kadangi galioja skirstymas į saviškius ir svetimus. Cinizmu, moraline degradadacija, intelekto atbukimu paženklinti kūriniai čia randa aukštą įvertinimą, būna įtraukiami į ,,asmenybių kartotekas"... Tikrai tapybai Lietuvoje atstovauja labai mažas būrelis praktikuojančių dailininkų ir aš netgi manau, kad jų santykinai mažiau nei bet kurioje kitoje Europos valstybėje. Tokia padėtis iš dalies susiklostė dėl lietuviškos meno kalvės VDA silpnumo ir destruktyvių procesų joje, dėl ko atsakomybę turėtų prisiimti tokie veikėjai kaip J.Gasiūnas ir tie, kuriems vadovaujant, tie veikėjai galėjo tarpti... Esu baigęs šią aukštąją mokyklą prieš 30 metų, kuomet ji iš instituto patapo akademija, sakyčiau , visai be pagrindo. Kitas dalykas, kad šią mokyklą baigę neturi realios atramos ir jiems išsilaikyti vandens paviršiųje be galo sunku. Labai gaila jaunų žmonių, kurie, kaip žinome,neretai dėl sulaužyto likimo net renkasi savižudybę... Galbūt pandemija - tai ženklas , kad šitokia padėtis privalo keistis, degradacija turi liautis.

         Iš tiesų aš nenoriu niekam priekaištauti ar kovoti su destrukcija. Man rūpi mano paties menas; esu kitokios pakraipos dailininkas . Savo kūryboje sprendžiu kitokias problemas nei avangardistai, postmodernistai ir pan. Žvelgiu su gailesčiu į juos, galbūt tai talentingi , bet nelaisvi žmonės. Jie neteko to džiaugsmo, kurį teikia meilės ir pagarbos kūrinijai padiktuoti sprendimai. Jie neteko galimybės intensyviai išgyventi esamą momentą ir jį vizualizuoti. Jie prarado tą laimę, kurią suteikia pojūtis, kad vykdai klasikos ir tradicijos tęstinumą...

       Kiekvienas mes formuojame savo ,,legendą'' pagal tuos dalykus, kurie mums atrodo svarbūs. Man svarbu tapyti. Būti suprastam taip pat, bet man pakanka to gerbėjų rato, kurį suteikia internetas. O tiems, kuriems mano tapyba nereikalinga aš neturiu ką pasakyti; tegul ji būna jiems nesuprantama...Ir vis dėlto, kiekvienos dienos laimė yra ta, kad toji kūryba vis dar tęsiasi ir veda mane ir mano žiūrovus vis į naujus atradimus, naujas emocijas, naujus spalvų sąskambius.