Kuomet permąstome šiuolaikinės tapybos raidą, neišvengiamai turime stabtelėti ties 19 amžiaus 8-9 dešimtmečiu, o jei konkrečiau,  maždaug ties 1888 metais, kuomet net keletas tapytojų sukūrė programinius kūrinius. Tarp jų buvo K. Mone, P. Sezanas, E. Dega, Ž. Sera, O. Renuaras ir , be abejo, V. van Gogas su P. Gogenu. Apie judviejų vaidmenį ir norėčiau trumpai pakalbėti.

   Abiem atvejais matome brandaus amžiaus sulaukusius vyrus, kurie palikę turėtas profesijas randa pašaukimą dailėje. Abu labai sėkmingai per trumpą laiką įsisavina impresionistinį metodą,  bet ties juo nesustoja. Ko jie ieško?

   P. Gogenas,  turintis lyderio savybių,  atsižvelgdamas į P. Sezano atradimus formos srityje ir į E. Bernaro teorinius išvedžiojimus, prieina išvados, kad pati paveikslo plokštuma yra svarbesnė už tai, kas joje pavaizduota. Ir net už tai, kaip pavaizduota, kas sudarė K. Mone ir O. Renuaro programas. Žodžiu,  svarbiausia linijų ir spalvų dėmių išdėstymas,  kurio dėlei galima drąsiai elgtis su natūros perteikimo pavaizduojant  ją užduotimi. Vardan ornamentiškų spalvų derinių galima nutolti nuo tikrovės - štai trumpai tariant toks yra Gogeno pasiūlymas. Arba taip vadinamas sintetinis metodas.

   Bet kas tokiu atveju yra menas?  Ar nevirsta tokia dailė "kinietiškais paveikslėliais", kaip taikliai pastebėjo Sezanas? Mano manymu, taikliausią meno apibrėžimą pateikė M.Šagalas: "Menas- tai proto ar sielos būsena". Šiuo atveju vaikydamasis dekoratyvumo P. Gogenas atvėrė duris savavališkam formos traktavimui ir elementariam paviršiaus marginimui. Vėlyvieji jo darbai praktiškai nieko nesako nei apie proto, nei apie sielos būseną, bet yra surežisuotos spalvinės harmonijos. Egzotiškas siužetas šiems darbams reikalingas kaip pridėtinė puošmena , o suteikti filosofiniai ir poetiniai pavadinimai yra išvis antraeiliški.

     Sakyčiau,  kad  brandžiausius kelis darbus Gogenas sukūrė Pont Avene ir Arlyje. Manoma,  kad būtent jis darė ar stengėsi daryti įtaką van Gogui,  bet atrodo,  kad būta ir atvirkščiai. Kuo pasižymėjo van Gogo dailė? Potėpių energija, spalvos galia ir ne tokia radikalia natūros transformacija. Galima sakyti,  kad van Gogas išlieka natūros rėmuose,  motyvas jam labai svarbus. Jo spalvų deriniai,  kad ir kokie bebūtų drąsūs, niekada nėra savavališki. Veikiau labai taiklūs. Jis užima tarpinę poziciją tarp Mone ir Gogeno. Iš esmės jis nenutolo nuo klasikinės tapybos tikslo vaizduoti ką mato akis, o ne kurti fantazijas.

     Tačiau meno istorija nebūtinai renkasi  tobulesnį  variantą,  visai ne - ji, kaip ir mes visi eina lengvesniu keliu. Tad Gogenas tapo didesniu orientyru šiuolaikinei dailei,  nei van Gogas ar Sezanas, kurių įtaka pasireiškė daugiau elitui, menininkams eruditams. Dauguma gi nužygiavo patogesniu keleliu, kaip visada.

   Apie van Gogo ir Gogeno tragišką draugystę, kuri neišvengiamai virto priešprieša, galoma kalbėti kaip apie tikro ir suklastoto meno priešpriešą. Neslėpsiu,  niekada nemėgau Gogeno. ​​​​Man jis netikras , neįtikina jo lėkštumas. Tuo tarpu van Gogas yra kaip skvarbus ekstraktas, perveriantis širdį autentiškais išgyvenimais. Deja, taip ir nesuprastas.