Endrius Vajetas buvo labai gerai žinomas ir daugelio mėgstamas  JAV dailininkas. Priešingai vyraujančiai nuomonei,kad tai, kas šiuolaikiška privalo kitoniška arba  nežmoniška,  Endrius visą ilgą savo gyvenimą tvirtai laikėsi realistinio meno nuostatų. Bet realizmas šio iškilaus meistro darbuose yra savitas, meno kritikų vadinamas magiškuoju. Dauguma jo darbų nutapyti gana paprasta technika - tempera ir akvarele...
  Endrius gimė dailininko šeimoje mažame provincijos miestelyje.  Namuose buvo kalbama apie H.D.Toro,skaitomas R.Frostas, L.Tolstojus, tad neatsitiktinai menininko pasaulėžiūroje pagrindiniais dalykais tapo pagarba pasauliui, meilė tiesai ir gyvenimui. Dailininkas buvo išskirtinai prisirišęs prie gimtinės gana skurdaus ir nuobodoko peizažo, ir niekad  į nieką nepanoro jo iškeisti. Štai kaip jis pats nusakė savo menines pažiūras:,,Aš negaliu perteikti kokio nors stipraus jausmo be sąryšio su tam tikra vieta...Iš tiesų,aš manau, kad jūsų menas bus tuo aukštesnis, kuo giliau jūs mylėsite tai, ką vaizduojate. Aš tapau Čeds-Fordo kalvas ne todėl,kad jos geresnės už kitas. Aš jas tapau todėl, kad aš čia gimiau ir gyvenu. Man čia turi prasmę kiekvienas daiktas. Vasarą aš važiuoju į Meno valstiją ne todėl,kad ten druskingas oras ar ypatingas vanduo. Aš myliu Meną nežiūrint jo peizažo.
  Nekenčiu apsimetinėjimo,kurį aš matau daugelyje realistinių paveikslų...Tai neleistina mene. Jei jūs siekiate būti tiktai analitišku, visos nesugaunamos emocijos, apėmusios jus, išsyk išlėks pro langą ir iš paveikslo nieko neliks...Dailininkai šiandien apie viską, ką jie daro galvoja kaip apie darbą. Apie tai reikia pamiršti nes kitaip nesigaus meno kūrinys . Per visą gyvenimą aš niekur nebuvau, tiktai Meno ir Pensilvanijos valstijose. Taip aš apginu save-fiksuodamas tą gyvenimą, kuris mane maitina. Mene svarbu neprarasti švaros...Po kelionės niekada negrįšite toks pat;galbūt tapsite labiau išprusęs. Aš vengiu prarasti naivumą,kuris yra labai svarbus mano darbui."

   Tuo metu JAV dar tebebuvo stiprios ekspresionizmo pozicijos, bet dalis publikos ėmė gręžtis nuo pernelyg komplikuoto ir drastiško pasaulio suvokimo būdo. Tylios Vajeto akvarelės, kuriose buvo užfiksuoti labai paprasti,gaubiami mįslingos šviesos ir smulkiai detalizuoti motyvai, išties turėjo magišką jėgą... Tai leido jų autoriui, gyvenančiam užmiršto kaimo nuošalumoje, pelnyti ir eilę metų išlaikyti reikšmingiausio šalies dailininko vardą. Nemažai prie šio vardo sukūrimo prisidėjo žmona Betė, per kurios rankas pereidavo viskas, ką nutapydavo Endrius. Be to ji surasdavo dailininkui pozuotojas, tik veltui tikėdavosi, kad remdamasis gražutėmis mergaitėmis vyras sukurs komerciškai patrauklesnius darbus. Iš Endriaus nutapytų jų veidų ir kūnų vis tiek dvelkdavo egzistencinis liūdesys, būties drama. Moteris kaip gamtos tvarinys, amžino gyvybės rato įkūnytoja...Tik po dailininko mirties išaiškėjo,kad slapčia nuo žmonos jis daugelį metų tapė vienkiemyje gyvenusią ūkininkę Helgą (kilusią nuo Karaliaučiaus).  Šis taip vadinamas Helgos ciklas yra viena pikantiškiausių praeito šimtmečio meno pasaulio istorijų, dabar dažnai aptarinėjamų meno pasaulyje. Nors dailininko ir modelio santykius gaubia paslaptis, bet iš puikių darbų matyti, kad abiems šie susitikimai buvo savaip brangūs...Garsiausiame E. Vajeto paveiksle ,,Kristinos pasaulis", nutapytame 1940 metais ir tapusiame chrestomatiniu amerikietiškos dailės kūriniu, pavaizduota taip pat moteris, Kristina Olson, serganti cerebraliniu paralyžium. Ji atlieka kasdienę kelionę savo kiemu, per išdegusią žolę, iš namo tvartan ir atgal. Siužetas paprastas; nėra čia nei didelės filosofijos, nei išradingų vaizdo plastikos triukų. Yra moteris, dangus,tuščias kiemas ir jos kelionė. Bet Vajetas tuo ir ypatingas, kad kasdieniai dalykai jo mene virsta nekasdieniais.