20a lietuvių tapybos stilistikos tyrinėtojas Jonas Umbrasas rašė, kad Lietuvos mene turime tik atskiras epizodiškas impresionizmo apraiškas, kurių neišeina pavadinti meno srove. Kaip žinia,tikrasis impresionizmas gyvavo Prancūzijoje, o šiaurės šalis jis pasiekė pakitęs ir gerokai vėluodamas. Bet dėka,kad ir nedidelio entuziastų skaičiaus, galima kalbėti pavyzdžiui apie latviškąjį impresionizmą, kuris buvo artimas vokiškajam impresionizmo variantui. Sunkiai, bet vystėsi impresionizmas Lenkijoje ir Rusijoje, nors kai kurie šių šalių menininkai apgailestavo, kad nesant reikiamo šviesių dienų skaičiaus metuose,šiuose kraštuose nėra palankių sąlygų tokios rūšies menui. Juk impresionizmas siekia perteikti spalvomis šviesos,šešėlių,refleksų žaismą ir efektus.Jo programa palyginti paprasta-atmosferos reiškinių atkūrimas turėjo priartinti meninį vaizdą prie žmogaus regėjimo lauko ypatybių ir paneigti įsisenėjusius klasikinio meno stereotipus.

   Kodėl besiformuojančioje lietuvių tapyboje susidomėjusių impresionizmu buvo taip nedaug? Turbūt priežasčių reiktų ieškoti ne vien ūkanotoje ir blankioje šiaurietiškoje gamtoje, bet ir stipriai romantizuotame visuomenės nusiteikime, kuris vyravo ne tik 20 amžiaus pradžioje, bet ir pabaigoje.Panašiai kaip Maironis literatūroje, taip Žmuidzinavičius ir Šimonis tapyboje siekė visuomeniškai reikšmingo meno.Tautinė tematika buvo svarbi beveik kiekvieno to meto dailininko kūryboje, o impresionizmo stilistika geriausiu atveju būdavo tik panaudojama teminėse kompozicijose.Regis 20 a pradžioje lietuviams dar beveik svetima mintis,kad verta ieškoti tapybiškumo esmės pačiame paprasčiausiame gamtos motyve,juo apsiribojant,neišeinant į kitas interpretacijas. Net ir dabartiniame 21 amžiuje lietuvių dailininkai dažniausiai dar tebemąsto neoromantizmo kategorijomis, kurios keistai persipynę su konceptualizmu, ir į tapybą žvelgia kaip į priemonę savoms idėjoms perteikti. Labai dažnai matome arba tikrovės iškraipymą ir stilizavimą, arba natūralistinį idealizavimą ir nusaldinimą. Dailininkai primiršo, kad geriausiai išsisakyti galima ne nutolstant nuo gamtos,o su ja susiliejant. Taip pat neafišuojant savojo ego, kuris greičiausiai žiūrovams gerokai pabodęs, bet remiantis kai kuo universalesniu.
   Tuo labiau mums malonu,kad  bene pirmasis žmogus,šiek tiek bandęs diegti impresionizmo principus Lietuvoje, buvo mūsų kraštietis nuo Kvetkų Petras Kalpokas. Pradėjęs tapyti Jelgavoje,privačioje dail. Valterio studijoje,toliau mokęsis Odesoje ir Vokietijoje,-svarbiame to meto meno centre Miunchene, jis buvo vokiškosios impresionizmo atmainos suformuotas menininkas, ne tik tapytojas, bet ir scenografas, karikatūristas . Dalyvavo Secesiono grupės veikloje, buvo aktyvus Baltijos šalių parodų dalyvis Rygoje prieš 1 pasaulinį karą. Gaila,kad didelė dalis ankstyvojo laikotarpio jo darbų tame kare žuvo,o vėlesniame laikotarpyje jis nebesukūrė reikšmingesnių meno požiūriu paveikslų. Bet 11 metų vadovavo tapybos katedrai Kauno meno mokykloje, prieš mirtį gavo profesoriaus vardą... Šiuo metu atrasta keletas ankstyvojo laikotarpio jo darbų, kurie kartu su anksčiau žinotais, leidžia P.Kalpoką įrašyti į europietiško peizažo kontekstą.

Dešimčia metų vėliau nuo Rygos iki Europos meno centrų nuvingiavo kito talentingo lietuvio Vlado Eidukevičiaus kelias. Sugėręs pačias įvairiausias įtakas, jis mąstė ir kūrė iš esmės kaip impresionistas, palikęs taip pat išblaškytą, netolygų,bet kai kuriais atvejais labai įspūdingą palikimą. Gimęs Rygoje, ten įgijęs tapybos pagrindus, vėlesniais metais dailininkas, šiuolaikine kalba tariant, stažavosi įvairiose šalyse - Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, net Korsikos saloje. Lankydamas garsiausius pasaulio muziejus, Eidukevičius sulydė itin turtingą įvairių poveikių lydinį, siekdamas impresionizmo ir klasikos sintezės. Kaune jis praleido nepilną paskutinį savo skurdaus ir tragiškai užsibaigusio gyvenimo dešimtmetį, likdamas nepriklausomas ir atsidavęs vien tik tapybai. Laimingo atsitiktinumo dėka mus pasiekė kelios dešimtys jo drobių, atrastų jo gyvenamame būste po dailinko žūties... Kaip ir Kalpokas, Eidukevičius iki šiol prisimenamas Latvijoje. Taigi, abiejų mūsų pirmųjų impresionistų susidomėta tapyba būtent latvių tapytojų dėka.

   Kitos su impresionizmu susįję to meto lietuvių asmenybės būtų : A.Varnas, V.Didžiokas, K.Sklėrius, K.Šileika, A.Žmuidzinavičius, L.Kazokas, A.Valeška. Tačiau nei vienas iš jų tikru impresionistu nebuvo, nepaisant to fakto, kad neretai darbus pradėdavo ir užbaigdavo plenere. Manau, kad pas juos impresionizmas reikiamai nesuvoktas, arba užgožtas kitų stilistikų - simbolizmo, realizmo, ekspresionizmo, o dažniausiai - neoromantizmo.Tad lietuviško impresionizmo nesusiformavimas yra pasekmė tiek tautinio charakterio, tiek pašalinio poveikio.

Iliustracijose : P. Kalpokas. Laiptai Tivolyje.

                      V. Eidukevičius. Miško etiudas ir P.Kalpokas. Nidos žvejo kiemas.