Vis tik net nukeliavęs tokį nemažą atstumą,  aš nesijaučiu padaręs viską ką norėjau.  Atvirkščiai, galvoju,  kad geriausių darbų dar nesukūriau,  nes tik dabar pradedu geriau matyti ir suprasti tapybą. Dar ne laikas galvoti apie retrospektyvą. 

   Pirmas kūrybos dešimtmetis buvo tarsi žvalgymasis ką aš galiu, ką aš moku, ko nemoku, bei tapybinės kalbos ieškojimas. Rėmiausi van Gogo pavyzdžiu; kaip jis mokėjo tapybą paversti jautriu instrumentu, skirtu sielos išgyvenimams perteikti. Gana ilgai teko dirbti vienatvėje, be aiškios ateities perspektyvos. 

     Užbaigus akademiją 1991 metais  norėjosi žengti koja kojon kartu su laikmečiu, kuris buvo didelių permainų metas. Nors dar tapiau peizažus,  bet pirmenybę teikdavau intuityviai sukurtoms kompozicijoms, iš dalies abstrakčioms,  iš dalies simbolinėms ir fantastinėms. Tai tęsėsi  maždaug iki 2010 metų, kuomet supratau, kad šitokia kūryba manęs nebetraukia. Nepasakysiu kuo ji bloga,  bet pasijutau tarsi ištuštėjęs, netekęs buvusios energijos. Tuo metu ėmiau kritiškai vertinti šiuolaikinį meną, vengti meno simuliacijos. 

   Ar mūsų gyvenimas šiame pasaulyje yra prasmingas? Šiaip ar taip, šis pasaulis yra mūsų namai, ir jis yra sielvartingai gražus. "Grožis sako: nustokite galvoti apie save ir pabuskite pasauliui, kuriame yra kitų". (Roger Scruton). Jei mano tikslas yra emocijos vaizdavimas, aš turiu apsiginti nuo netikrų emocijų maro. Meno simuliacija pernelyg dažnai pateikiama publikai kaip tikras kūrinys. 

    Žodžiu, aš padariau gana konservatyvias išvadas, nes vėlyvame amžiuje pradėjau mokytis meno kalbos iš pradžių ir iš tiesų. Nagrinėjau geros tapybos pavyzdžius internete ir kuo toliau, tuo labiau tvirtėjo įsitikinimas, kad tapyti reikia tradiciškai,  nesiekiant naujovių formos srityje,  nesivaikant ypatingai originalios stilistikos. Visiškai pakanka meno kalba perteikti savo širdies įspūdžius, dažnai naivokus, nepagražintus, nesugadintus jokia teorija. Nereikia jokios idėjinės programos ar koncepcijos, nes pakanka tos koncepcijos, kurią atveria regėjimas. Taigi - vaizduojant gamtą perteikti tiek tapybines, tiek pasaulėžiūrines idėjines vertybes. Jei nori nutapyti peizažą,  privalai bent šiek tiek būti poetas. Nebūtinai realistas, nes realizmo šūkis : " koks pasaulis, toks ir menas". Ir nebūtinai natūralistas, kuris siekia kopijuoti gamtą. Aš manau, kad tikras menas yra meilės darbas; toks jis didžiųjų praeities meistrų drobėse. Verta tam paskirti gyvenimą.