Amerikiečių dailininkas Edvardas Hoperis dailės kritikų yra vadinamas magiškuoju realistu,sukūrusiu raiškų,įsimenantį tapybos stilių. Galbūt individualizmo dvasia jame užgimė studijuojant dailę Niujorke pas garsų  dailininką Henrį,kurio pedagoginis devizas buvo ganėtinai originalus :,,Išauklėk save pats,neleisk to padaryti kitiems"...Nors ir buvo nesyk aplankęs Europos miestus,mokesis Paryžiuje,Hoperis nesusižavėjo nei madingomis meno srovėmis, nei europietišku kraštovaizdžiu. Negalėdamas pragyventi iš tapybos,jis kurį laiką dirbo reklamos dailininku,ir tik nuo 1924 metų jo reikalai pasisuko palankesne kryptimi. Po keleto sėkmingų parodų jis įsigijo automobilį ir su juo apvažiavo daugelį valstijų,stebėdamas kaip gyvena žmonės,ieškodamas išraiškingų pastatų...Visur ir visada ji palaikė žmona Jozefina,buvusi dailininko vadybininke, pozuotoja, atstove ir teisininke. Ji turėjo komunikabilumo dovaną,kurios stigo Hoperiui; dėka žmonos jam pavyko užčiuopti savitą požiūrį į visuomeninius reiškinius ir amerikietišką tikrovę,praturtinti paveikslų siužetus moteriško pasaulio temomis,o po to šį požiūrį jiedu sugebėjo paversti plačiai pripažintu,nepaisant skepticizmo ar sausumo dozės,esančios jo mene. Hoperis amerikietišką kasdienybę vaizduoja dviprasmiškai,-pasigesdamas joje šilumos,dvasinių ryšių, tačiau su meile ir simpatija. Į žurnalistės klausimą,ar jis siekia pavaizduoti individualizmo problemą, nešnekus dailininkas nedavė aiškaus atsakymo. ,,Tai gali būti tiesa, gali ir nebūti"'...Jo herojai dažnai vieniši žmonės,gyvenantys stiklo,betono ir metalo džiunglėse,apšviesti nejaukia monotoniška šviesa. Toks pasaulis slepia grėsmę,o gerbūvis veikiau slegia nei išlaisvina. Bet dailininkas nenurodo išeičių iš šios padėties; jas turi rasti pats žiūrovas. Orientyru gali būti  Hoperio pasakyti žodžiai apie tai,kad menas turi išreikšti vidinį gyvenimą,kuris yra svarbiausias dalykas šiame pasaulyje.

   Edvardo Hoperio tėvai, kilme olandai, iš pat mažens skatino berniuko norą piešti, tad jau ankstyvame amžiuje jis rimtai užsiėminėjo menu. Labai didelę įtaką dailininko formavimosi kelyje turėjo jo mokytojas dailininkas Henris. Pavyzdžiui tokie jo žodžiai kaip : ,,Aš noriu daugiau, nei namų kontūrai, ir daugiau nei langų rėmai...Negalima apsiriboti tuo,kąmato mūsų akis, kadangi paviršiuje randasi tik ženklai. Žvilgsnis turi aprėpti ne tik sieną,bet laiką ir erdvę. Siena saugo savo istoriją,ir tai , ką mes matome yra ne tik vienos akimirkos rezultatas...Nupiešti namą tai nereiškia atkurti lape jo kontūrus ir apimtis, bet reiškia,kad juos reikia tik panaudoti siekiant gilesnio vaizdo..'' Arba : ,,Sunkiau būti paprastu,nei sudėtingu". Jaunajam Hoperiui tai tapo tarsi kūrybos credo po to kai jis grįžęs iš Paryžiaus nusprendė vaizduoti tik Ameriką. Jis tai darė nuostabiai nuosekliai ir iš pirmo žvilgsnio jo darbai tarsi mažai kito,-jie visi atlikti tvirta ranka,nesiblaškant,tiksliai apskaičiuojant . Vis dėlto atidžiau įsižiūrėjus pastebima raida - Hoperio darbai pamažu darėsi vis santūresni ir lakoniškesni; vis didėjo potekstės reikšmė ir mažėjo atviro pasakojimo. Šiomis sąvybėmis jis artimas garsiesiems amerikiečių romanistams - Š.Andersonui,V.Folkneriui ir E.Hemingvejui.

   Daugelis Hoperį laiko miestietiško landšafto dailininku, manydami, kad žmonės jo paveiksluose yra tik stafažas. Tačiau tai nėra teisinga. Hoperį domino 20 amžiuje atsiradusi daiktų,namų, miestų ir galiausiai,žmonių bei gyvenimo situacijų standartizacija. Pokarinė Amerika tapo turtinga šalimi,kuri, deja, prarado savo idealus, tad Hoperio menas rado palankią dirvą žmonių širdyse. Kaip jau minėta,prie to daug prisidėjo žmona Jozefina, pati taip pat menininkė, bet mokėjusi įžvelgti savo vyro talentą ir paskyrusi savo gyvenimą jam puoselėti. Be to prie vyro darbų išraiškingumo ji prisidėjo konkrečiu veiksmu- pozuodama kaip jo paveikslų herojė, labai įvairiose situacijose ir charakteriuose: tai keliautoja,apsistojusi motelyje, tai kavinės lankytoja, tai vagono keleivė ar teatro žiūrovė...