Vincentas van Gogas be abejonės yra laikomas vienu ryškiausiu visų laikų dailininkų, kadangi per neilgą 10 metų laikotarpį sugebėjo kardinaliai pakeisti meno istorijos raidą. Jei iš tų 10 metų atmestume bent penkis, kuomet jis mokėsi ir tapė realistinius etiudus, liktų tik pusė likimo jam kūrybai duoto laiko. Tos pusės bent trečdalis buvo pertraukinėjamas psichinės ligos priepuolių. Vadinasi Vincentas per neįtikėtinai trumpą laiką atliko kolosalų darbą. Skaičiuojama, kad vien Arlio periodu sukurtų jo darbų vertė dabar lygi 1,5 milijardo dolerių. Tuo metu buvo kitaip – dailininkas net negalėjo prasimaitinti iš savo kūrybos.

Kalbant apie van Gogą susiduriame su fenomenu,kurį sunku paaiškinti. Šiuo metu pasirodo straipsnių, kurių autoriai įžvelgia neatitikimus tarp realaus van Gogo ir jo legendos. Būtent tokios legendos kūrėju laikomas vokiečių novelistas ir meno kritikas Julius Meier-Grafė, trijų monografijų apie van Gogą autorius. Paskutinėje iš jų, pasirodžiusioje 1933 metais ir susilaukusioje didelio pasisekimo, van Gogas pavaizduotas tarsi koks naujojo meno Mesijas ar ekstrasensas – pamišėlis, pavertęs dailę asmeninės religijos rūšimi. Šitokį dailininko įvaizdį pasigavo romanistai ir scenaristai, kurie prikūrė ir tebekuria stipriai romantizuotas jo biografijas, kuriose bene pagrindinis siužeto vinis yra garsusis ausies nusipjovimas. Tiesą sakant, nupjauta buvo tik apatinė ausies dalis: neaiškiomis aplinkybėmis, gimdančiomis prieštaringas versijas... Meier-Grafė kritikai teigia, kad šis legendą apie van Gogą kūrė siekdamas savanaudiškų tikslų – sukelti jo darbų kainas, nes ir pats buvo įsigijęs vieną van Gogo kūrinį. Dar daugiau – įžvelgiama ir tai, kad broliai Vincentas ir Teo galimai buvo sudarę planą, kaip padaryti revoliuciją mene ir iš to pasipelnyti, neva tokias prielaidas leidžia daryti van Gogo laiškai. Planas nebuvo įgyvendintas tik dėl brolių mirties, bet revoliucija vis tik pavyko. Kas pasipelnė iš to? Teo sūnus Vincentas dėdės darbų kolekciją padovanojo Amsterdamui, o tai pritildo kalbas apie piniginį interesą. Beje, Amsterdamo van Gogo muziejus, įsteigtas dovanotos kolekcijos pagrindu, moksliškai nagrinėja visus faktus ir stengiasi apvalyti dailininko biografiją nuo ją iškraipančių legendų.Todėl visiems aišku, kad Vincentas nebuvo koks kvailelis, bet jausmus derindamas su racionaliu mąstymu ir begaliniu darbštumu, teisingai apskaičiavo meno raidos kryptį. Be abejo, jam padėjo įtakingi giminaičiai, įgytas puikus išsilavinimas, trijų kalbų valdymas. Van Gogas nuolat ir daug skaitė, už ką Paryžiaus bohema jį praminė Spinoza. Brolis finansavo visas jo išlaidas,tad skirtingai nuo kai kurių kitų postimpresionistų, jo darbai nutapyti kokybiškais dažais ant geros drobės. Atmestina ir ta legendos dalis, kuri teigia, kad jis buvęs tarsi atstumtasis – vienišas ir nepripažintas. Priešingai, daugelis Paryžiaus dailininkų sekė jo kūrybą, ją vertino ir net kolekcionavo, o to meto svarbiausi menotyrininkai irgi buvo palankūs. Tą laikotarpį atspindi J.P. Rusello pagarbiai nutapytas van Gogo portretas, kuriame jis vaizduojamas kaip orus meistras. Tragiškai pasisukęs tolimesnis gyvenimas iš tiesų šį uždarą ir ramų žmogų pavertė charizmatiška meno pasaulio figūra, iki šiol kurstančia kalbas ir aistras – visiškai vertas savos legendos.