KELIAS

 

Kelias  prasidėdavo  lyg  baltas  rankšluostis

Iškart  už  sodžiaus  trobų,

Siauras,  nuolat  išnykstantis,

Einantis  per  Juodbalą,

Sodinkeliu  pro  atšiaurius  grafo  rūmus.

Parke  jis  virsdavo  suskilusiomis  plytelėmis,

Didumo  kaip  Butėno  televizorius.

Po  to  persikeldavo  į  medinį  ežero  tiltą,

Tarpais  pakrypusį  ir  skylėtą.

Toliau  jau  būdavo  miestas,

Jame  žaislų  parduotuvė,

Vaikų  konsultacija  ir  gastronomas.

 

Žiemomis  jie  keliaudavo   keliu 

Su  sniego  pylimais  abipus.

Danguje  nupieštas  baltas  mėnulis

Sekdavo  paskui,

Melsvais  šešėliais  rodydamas  kryptį 

Į  šerkšnotus  namus.

 

 

ŽUVYTĖ

 

Ji  buvo  baltai  juoda,

Netgi  sidabrinė,

Tik  pelekai  ryškiai  raudoni  -

Žuvytė,  kurią  kaimelio  vaikai  man  atidavė.

 

Aš  nešiojau  ją  apskritoje  dėžutėje

Nuo  saldainių,

Vogčia  vis  praverdamas  įsitikinti,

Kad  žuvytė  tebėra.

 

Nepamenu  kitų  akių,

Kuriose  taip  būtų  sustingusi  nuostaba.

Nežinau,  ar  dar  pamatysiu

Ką  nors  romesnio,

Dailesnio  ir  teisingesnio

Šiame  gyvenime.

 

 

MOTINOS    LAIMĖ

 

Tuščiuos  ilguos  koridoriuos,

Kurių  pabaiga  skęsdavo  šešėliuose,

Krintančio  šepečio  kotas  sukeldavo

Netylantį  aidą,  garsų  griūtį.

 

Sulenkus  nugarą  ji  šluostė  dulkes,

Krapštė  plastiliną,  vaškavo  girgždantį  parketą.

Paskui  abu  mes  kilnodavome  medinius  suolus  klasėse

Ir  aš  skaitydavau  knygas,  ten  sudėtas,

Šventai  tikėdamas  kiekvienu  jų  žodžiu.

 

Gamtos  kampelyje  gyveno  vėžlys, voverė  rate

Ir  keletas  papūgų,  kurios  ką  pralinksmindavo.

Grįždavom  vėlai,  per  dieną  suvalgę  gal  tik  obuolį.

Kad  būna  laimė  kitokia,  tuomet  negalvojom.

 

 

 

TOJI   VASARA

 

Devyniasdešimt  penktųjų  vasara

Bėgo  pro  šalį  kaip   ir  visos  kitos  vasaros.

Ji  buvo  nei  perdaug  lietinga,  nei  per  karšta.

Gelsvėjo  pievos  ir  laukai,  kvepėjo  sugrėbtas  šienas,

Rausvi  ir  auksiniai  kūnai  upėje  žaidė  su  atspindžių  raibuliais.

Vis  rečiau  čirkšteldavo  vyturys,  vis  stiprėjo  svirplio  melodija.

Svarino  išraizgytas  šakas  obuoliai,

Vanduo  raukšlėjosi  lyg  šilkas,  o  ant  jo  gulė  vakaro  medžių  šešėliai.

Skaidrioje  padangėje  čiurliai  braižė  savo  abstrakcijas,

Bumpsėjo   krisdami  kaštonai,  o  viršūnėse  žiebėsi  žvaigždės.

Galėjome  galvoti  -  jei  laimė  yra,  tai  ji  yra  pasikartojimuose.

 

Viskas  buvo  taip  pat  šią  vasarą,

Bet  sykiu  be  galo  kitaip  -

Nes  Tavo  akys  viso  šito  jau  nematė.

 

 

vj