Dabar šis žodis dažnai vartojamas kaip postmodernizmo sinonimas.Konceptualu,vadinasi šiuolaikiška,aktualu,įdomu.Nekonceptualu-pasenę, atgyvenę,netinkama...Konceptualizmo šalininkai tikisi išlaisvinę meną nuo būtinybės kurti-formas:darbuotis kaltu ir teptuku.Pasirodo,meno kūrinio medžiaga gali būti pati idėja,nors ji nematoma.Sakoma,kad pirmasisį tai atkreipė dėmesį M.Dušampas,sukūręs skulptūrą iš apversto pisuaro...
  Kaip meno srovė konceptualizmas gyvavo viso labo 4 metus-nuo 1968 iki 1972 metų.manoma,kad tuo metu išsisėmė paskutinioji modernizmo srovė minimalizmas,kuris meno kūrinį buvo suvedęs iki fizinių jo sąvybių,atmesdamas dvasines.Konceptualizmas kaip išeitį pasiūlė pirmon vieton iškelti idėją,o kūrinio atlikimą laikyti antraeiliu dalyku.Daiktinė kūrinio forma čia tampa nebeaktuali,mąstymo procesas perteikiamas tekstais,diagramomis,fotografijomis,video,žemės ir kūno menais,instaliacijomis ir performansais.Tokie konseptualizmo kūrėjai,kaip amerikietis Jozefas Kosucas kėlė klausimą-kame atsiskleidžia daikto esmė,ar jo atvaizde,ar jo aprašyme,ar jo tikrame vaizde?Iš tiesų,daugelis visiems žinomų dalykų realiai egzistuoja tik žmonių galvose.Tad konceptualizmas jautėsi atsakęs į pagrindinį nūdienos klausimą,pasaulyje,kuriame taip labai išplėtotos informacinės technologijos.Naujas mąstymas rodės atveria tikrą laisvę kūrybai.
   Tuo metu kai mūsų tautietis Jurgis Mačiūnas skelbėsi naujojo meno popiežiumi,mes tebegyvenome už geležinės uždangos ir apie panašias naujoves žinojome tik nuogirdas,pavadintas buržuazinio meno reiškiniais.Uždangai griuvus,įtakingiems meno kritikams plojant, parodų sales užplūdo konceptualūs kūriniai ir per labai trumpą laiką buvo deklaruota,kad nuo šiol Lietuvos ir Vakarų meno raida sutampa.Bet ar buvo kuo džiaugtis?Taip,ši revoliucija nušlavė tradicijas;tai,kas vakar buvo vertinama ir pripažįstama,šiandien tapo gėdinga ir pasenę.Neteko prasmės atlikėjo meistriškumas,grožio supratimas,dvasinės tiesos paieška.Tapytojai masiškai užkasinėjo tapybą,vietoj dažų ir drobės į rankas ėmė fotoaparatą,ar ėmėsi konstruoti objektus.Nes pasak naujojo meno ideologo Sol Le Vitto ''konceptualizmas sukurtas žiūrovoprotui,o ne akiai ir jausmams sudominti''.
   Tuo būdu šis kūdikis tapo pavojingas visai meno raidai,nes ėmėsi vaizdingumo neigimo ir kartu atvėrė kelius visokiam nihilizmui.Kuomet pradininkas pisuaras,nieko geresnio ir nereikia tikėtis.Greitai atsirado autorių,kviečiančių į Tuštumos parodas,pardavinėjančių konservus su užrašu ''meninko šūdas'' ir panašiai.Menotyrininkai įkvėpti tokių dailininkų žygių ėmė kurti odes ribų tarp viešo ir privataus išnykimui,visuopmenė
šaipėsi ir gūžčiojo pečiais.Naująjį meną pastvėrė biznio konjuktūra ir prasidėjo ''bienalizacijos'' reiškinys,apie kurį Kęstutis Šapoka sako:''meno kaip tokio nebėra,tačiau yra nuolat besiplečiantis biurokratinis,komercinis ir ideologinis tinklas,kuris manipuliuoja pseudoestetine retorika ir meninkų srautais''.Taigi-pakvipo meno mirtimi.
   O juk iš tiesų tai jokio konceptualizmo mene nėra-juk už kiekvieno meno kūrinio stovi koncepcija-arba būdas,kuriuo autorius įgyvendino savo sumanymą.Tai viso labo išpūstas burbulas.Net ir realistinis meno kūrinys turi savąjį idėjų lauką.Nežinau,kodėl šis mąstymo virusas taip stipriai paplito,kad net naujoji Nacionalinė meno galerija menotyrininkų valia užbaigiama Konceptualiojo meno sale.Ar mums norima pasakyti  kad šios salės gale išeksponuoti druskos pripilti kaliošai yra galutinis lietuvių meno raidos taškas?Manau,kad lietuviško mentaliteto problema yra perdaug uolus neofitiškumas ir aklas keliaklupsčiavimas prieš atneštas idėjas.