Kur gyveno Klingzoras

Autorius: Vidmantas Jažauskas
Paskelbta 2019-01-13

   ,,Atėjo aistringa, gyventi skubanti vasara. Kaitrios dienos, kad ir kokios ilgos, liepsnodamos bėgo lyg degančios vėliavos ; trumpas tvankias mėnesienos naktis keitė trumpos tvankios liūčių naktys, karštligiškai skriejo greitos kaip sapnai, pilnos paveikslų nuostabios savaitės...'' Tai eilutės iš H.Hesės apysakos ,,Paskutinė Klingzoro vasara'',- vieno iš nuostabiausių kada nors parašytų literatūros kūrinių meno tema.  Tiems, kurie ją skaitė galbūt įdomu išgirsti ką nors daugiau apie parašymo aplinkybes, pagrindinį herojų ir vietoves, po kurias jis klajojo tapydamas ir palaimingai apsvaigęs nuo gamtos grožio .,,Jis puikiai gyveno Kastanjetoj , savo kilminguose griuvėsiuose, susižavėjęs žvelgė žemyn į guburiuotas kaštonų giraičių nugaras. Smagu būdavo retkarčiais panorėjus nusileisti į apačią iš šito seno miško, didingo pilies pasaulio, stebėti spalvingą ir džiugų žaismą ir jį piešti'' - taip kalba apie savo herojų H.Hesė.
    Po dvasinės krizės, sukeltos karo išgyvenimų ir artimųjų ligų, rašytojas H.Hesė prisikėlė naujam gyvenimo etapui,- kaip rašoma, po 60 psichoanalizės seansų Lugano sanatorijoje... Tų vietovių grožis pakerėjo jį,  ir išsinuomavęs kelis kambarius netolimame priemiestyje Montanjoloje esančioje pilyje, vadinamoje Casa Camuzzi, jis praleido penkis kūrybingus metus ne tik rašydamas knygas, bet ir tapydamas akvareles. 1919 metų liepą-rugpjūtį per kelias savaites buvo parašyta ,,Paskutinė Klingzoro vasara'', kuri dar tais pačiais metais išleista  pelnė neblėstantį populiarumą. Montanjola joje pakeista į Kastanjetą ir sukurtas įspūdis lyg veiksmas vyktų šiaurės Italijoje. Betgi Lugano prefektūroje iš tiesų vyrauja italų kalba ir kultūra...Vieni dailininko Klingzoro paveiksle įžvelgė van Gogo bruožus, kiti jame matė garsų ekspresionistą L.Kirchnerį, bet greičiausiai tai buvo paties autoriaus alter ego,- jo kaip dailininko savęs projekcija. Atrodo, kad Montanjolos periodu akvarelių tapymas Hesei buvo daugiau nei pomėgis. Vis tik rašytojiška plunksna jam tarnavo kur kas geriau. Jos pagalba jis sukūrė įspūdingas istorijas, palietė slaptas savo laikmečio gelmes ir tapo Nobelio laureatu. Vokiečių literatūroje Hesės vardas stovi šalia tokių gigantų kaip Tomas Manas, V. Getė, F. Šileris.
   H.Hesės atminimui Montanjoloje įkurtas muziejus, jame vyksta konferencijos. O kambarys Casa Camuzzi pilyje ,suteikęs jam tiek įkvėpimo valandų, yra labai lankytojų mėgstamas, užfiksuotas ne vienoje drobėje, tame tarpe ir puikaus dailininko Hanso Purmano. Šis vokiečių dailininkas nusipirko namuką Bodeno ežero pakrantėje 1921 metais , netrukus po ,,Paskutinės Klingzoro vasaros'' pasirodymo. Aišku, jis negalėjo būti Klingzoro prototipu, bet nėra abejonių,kad to periodo jo darbai atspindi tas pačias idėjas, kurias savo knygoje išdėstė H.Hesė : tai ekspresyvi, labai vitališka , mažorinė tapyba.

          Kartais vienoje vietoje susieina įžymybės, kurias patraukia kuri nors patraukli idėja. Būtent taip atsitiko Montanjoloje, kur trumpam buvo susibėgę trijų žymių menininkų keliai. Traukos centru be abejo buvo Hermano Hesės , kitaip sakant, Klingzoro aprašytos vietos. Vokiečių grafikas Giunteris Biomeris rašytojo buvo pakviestas ilgam paviešėti Casa Camuzzi pilyje ir čia kurti iliustracijas Hesės bei kitų vokiečių rašytojų knygoms. Hansas Purmanas buvo dažnas svečias toje pat pilyje, kur nutapė ne vieną drobę ir dalyvavo matyt įspūdinguose vakariniuose pasisėdėjimuose. Aukščiausio lygio tapytojas, grafikas, skulptorius , meno teoretikas ir aistringas meno kolekcininkas, be to  dar buvo ir puikus pašnekovas, turėjęs ką papasakoti iš permainingo savo gyvenimo.

       Meninį kelią pradėjęs gimtoje Karlsruėje, Hansas jį tęsė Miuncheno dailės akademijoje pas profesorių Fr. von Štuką. Čia jis susipažino su P.Klee, V.Kandinskiu, A.Veisgerberiu, kuris tapo jo draugu ir bendražygiu Paryžiuje 1906-1914 metais. Būtent tuo laikotarpiu, Prancūzijos sostinėje virte virė meninis gyvenimas ir daugelis įvairių tautų dailininkų į jį įsiliedavo. Jau įgyjęs patirtį H.Purmanas 1910 metais tapo A.Matiso mokiniu ir jo įsteigtos akademijos administratoriumi. Matiso įtakoje susiformavo jo individualus stilius beveik nekitęs per likusį gyvenimą; tai galima matyti palyginus iki matisinio laikotarpio parko peizažą su vėlyvu analogišku motyvu-vilos Le-Lagor parku,nutapytu įpusėjus aštuntą dešimtį.
     Pirmasis pasaulinis karas Purmaną pergynė į Berlyną,kur jis gyveno pakaitomis su Roma iki 1935 metais įvykusių dailininko M.Libermano laidotuvių. Šis garsus žydų kilmės dailininkas buvo atsidūręs valdžios nemalonėje, o jo laidotuves ėmesis organizuoti H.Purmanas po to buvo priverstas emigruoti į Florenciją. Purmano kūryba nedelsiant buvo įtraukta į taip vadinamą ,,degeneratyvaus meno sąrašą''...Florencijoje jis tapo vokiečių meno emigrantus glaudusios Vila Romana vilos vadybininku.  Po žmonos mirties ir Musolinio kapituliacijos dailininkas emigravo į Šveicariją, kur ir anksčiau mėgo leisti vasaras Bodeno ežero pakrantėse...Nuo tada prasidėjo jo vizitai pas H.Hesę ir G.Biomerį. Pastarasis vėliau juos aprašė prisiminimų knygoje ,,Purmaniana"...Paskutinius gyvenimo dešimtmečius H.Purmanas nugyveno VFR, kur buvo tapęs lyg garbės piliečiu, - daugelsyk apdovanotas valstybinėmis premijomis ir medaliais.

 

 

  Iliustracijose : H.Hesės ir H.Purmano nuotraukos; dvi H.Hesės akvarelės, H.Purmano nutapytas Hesės kambarys Caza Camuzi pilyje ir  dar trys Bodeno laikotarpio peizažai

 

 


 

Vidmantas Jažauskas Kur gyveno Klingzoras Vidmantas Jažauskas Kur gyveno Klingzoras Vidmantas Jažauskas Kur gyveno Klingzoras Vidmantas Jažauskas Kur gyveno Klingzoras Vidmantas Jažauskas Kur gyveno Klingzoras Vidmantas Jažauskas Kur gyveno Klingzoras Vidmantas Jažauskas Kur gyveno Klingzoras