Nuostabaus ispanų dailininko Choakino Soroljos tėvai mirė jam esant 2 metukų amžiaus, tad našlaitį augino tetos šeima. Gabumai menui išryškėjo anksti. Pasimokęs gimtoje Valensijoje, mokslus tęsė Madride ir Romoje, kur keletą mėnesių buvo pasiųstas su stipendija. Apie 1886 metus gyveno Paryžiuje ir atidžiai studijavo šiuolaikinį prancūzų meną-impresionistus ir tematiškai jam artimą realistą Žiulį Bastjen-Lepažą. Grįžęs į Madridą laimėjo keletą apdovanojimų. XIX a. pabaigoje Choakinas Sorolja y Bastida jau buvo žinomas tarptautiniu mastu. Po 1900 metų išsamios parodos Paryžiuje jo talentui nusilenkė prancūzų ir amerikiečių meno mylėtojai, o tai reiškė pilną ir galutinį pripažinimą.
       Geriausioji jo gausios kūrybos (apie 2000 darbų) dalis yra glaudžiai susįjusi su Valensijos paplūdimiu, jame besimaudančiais ir žaidžiančiais vaikais. Nutapyti atvirame ore, šie darbai puikiai perteikia karštos pajūrio saulės ir vėsaus vandens pojūtį. Blizgantys šlapi berniukų kūnai pagauti nepaprastai tiksliai ir gyvai. Dailininkas neturi jokių sunkumų vaizduodamas šviesos efektus ant vandens. Tai puiki, virtuoziška tapyba, leidžianti žiūrovui sugrįžti vaikystėn ir vėl pajusti vasaros maudynių žavesį.
      Kita svarbi sritis, kurioje pasižymėjo Sorolja – tai portretai. Aštuoniolikmetės dailininko dukros Marijos portretas, kuriame ji pavaizduota apsirengusi Valensijos apylinkių valstietės drabužiais, puiki to iliustracija... Kaip ir mėgstamas impresionizmo lyderis K.Mone, Choakinas Sorolja įkvėpimo semdavosi savajame sode Madride. Jo įrengimui jis paskyrė nemažai jėgų. Taip atsitiko, kad betapant šį sodą dailininkas patyrė insultą, tapo paralyžiuotas ir po 3 metų pasimirė. Jo našlė didelę dalį palikimo padovanojo valstybei, šios kolekcijos pagrindu dailininko namuose Madride buvo įrengtas jo muziejus.

   Nuostabą kelia Soroljos parodų dydis – parodą Paryžiuje sudarė 500 paveikslų, o parodoje Niujorke buvo eksponuojami 356 iš kurių 195 buvo nupirkti. Į tėvynę dailininkas grįžo būdamas jau turtingas žmogus; prisiminus jo sunkią našlaitišką vaikystę tai atrodo kaip maloni likimo dovana. Karjeros prasme likimas buvo jam tikrai palankus, nes Soroljai neteko grumtis dėl pripažinimo. Pats pirmas studentavimo laikų jo darbas – kompozicija iš teismo salės, pelnė medalį. Jo polinkis į liaudies gyvenimo vaizdavimą savos rūšies impresionistiniu stiliumi buvo sutinkamas palankiai, dailininkas iškart buvo priimtas į Garbės legioną... Vėlesniais metais Ispanijos istorinius epizodus Sorolja įkūnijo dideliuose pano, kurie rodo dailininko brandumą. Gimtosios Valensijos paplūdimiuose Sorolja pasistatydavo prie pat vandens užuovėją nuo vėjo ir labai gyvai tapydavo čia pat besipliuškenančius vaikus. Ko gero tai ir buvo didžiausios dailininko laimės valandos.

  Iliustracijose J.Soroljos autoportretas; dukra Marija ir vaikai Valensijos paplūdimiuose.