Tai nėra pati maloniausia tema parodai - prisimink,kad mirsi; kad esi tik mirtingas žmogus - bet ši tema meno kūriniuose įgauna ypatingą reikšmę ir svorį. Tiesą sakant visa žmogaus kūryba sukasi apie šį klausimą ir dalinai yra jo inspiruota. Esi mirtingas, laikinas,- vadinasi esi priverstas ieškoti būdų, kurie įprasmina tavąjį buvimą Žemėje.
   Į parodą ,,Aukštaitijos dailė 2018. Memento mori'' pakvietė Panevėžio dailės galerija. Spalio 3 d. atidarytoje parodoje savo darbus pristato 24 dailininkai iš Aukštaitijos arba siejantys save su Aukštaitija. Tai tęstinis projektas, kuris rengiamas nuo 1995 metų, o nuo 2005 metų vyksta reguliariai kas porą metų, tad dailininkai kviečiami pateikti naujausius kūrinius. Aš buvau bene pirmasis, atsiliepęs į šį kvietimą ,nes per savaitę nutapiau  du natiurmortus su kaukolės motyvu ir vienas iš jų ,praėjęs atranką, pateko į parodą. Tai ,,Užstalė" ,kurioje ant ryškios purpurinės staltiesės tamsioje patalpoje sustatyti labai trivialūs kasdienybės atributai ir juos papildanti bei į kitą kontekstą nukreipianti balta kaukolė. ,,Atmink,kad mirsi'',- šiuos žodžius romėniškose triumfo eisenose žygiuojančiam karvedžiui kartodavo už jo nugaros pastatytas vergas. Neįsijausk per daug į šios žemės žaidimus net triumfo akimirką, juk viskas laikina... 

  Kaip rašo parodos anotacijoje jos kuratorė Aurelija Seilienė, ,,...kaukolė (pagrindinis memento mori simbolis) , vystančios gėlės,maisto likučiai ir kiti elementai primindavo svarbesniąją žinutę,kuria buvo bandoma perteikti idėją, jog visas žemėje užgyventas turtas yra nesvarbus, tėra puikybė,- žmogus turėtų gyventi ne dėl jo, o turtinti dvasią ir ruoštis tikrąjam, dangiškąjam gyvenimui". Su tuo siejasi ir vartotojiškumo klausimas, nes Memento mori kviečia perkainoti savo vertybes ir pagalvoti ar mums iš tiesų to reikia,ką perkame ir vartojame.

  Aukštaitijos dailininkų parodose Panevėžyje dalyvauju berods nuo 2002 metų ir Memento mori man gyvai primena dar ir laikui pavaldūs dalyvių veidai...

  P.S. Po keturių metų žvelgiu į tą parodą ir stebiuosi kaip ji išvis galėjo atsirasti,  juk tai kvaila idėja. Vienas jos autorius tais pačiais metais mirė., visiškai realiai. Kas tie organizatoriai, kurie pamėtėjo tokią keistą temą? Kodėl parodos negalima rengti paprastai,  be išankstinės temos ? Apžvalga nebemadinga , matyt šiuolaikinis menas sterilizuojasi. Panevėžiečiai, kurie labai bijo pasirodyti esą provincialūs,  iš paskutiniųjų stengiasi neatsilikti,  būti šiuolaikiškais. Pirmiausia ką jie padarė- ėmė ir atsiribojo nuo dalies autorių , kurie gyvena kituose rajonuose. Kodėl? Atrodo,  kad priežastis ne stilistiniai ar idėjiniai skirtumai,  bet kur kas elementaresni dalykai  - pažintys,  povandeninės srovės,t.y. požiūris, kuris paremtas cechiniu lojalumu. Jei tu esi savas, būsi parodoje, būsi jų sugalvotoje "asmenybių kartotekoje" arba "meniniuose duetuose". Jeigu ne, tavęs nebus net "Aukštaitijos dailėje". 

  Prisimenu 1986 metų pavasarį: tada buvau nutaręs sudalyvauti Panevėžio parodoje pirmąkart. Nutapiau keturis darbus, į kuriuos sudėjau savo tuo metu turėtą jaunatvišką romantizmą,  naivią atjautą visiems varguoliams, ekspresyvią tapybinę išraišką. Darbai buvo atmesti apkaltinus saviveikliškumu. Taip,jie nebūtų tikę prie sušukti pagal gero skonio reikalavimus panevėžiečių paveikslų. Tuo metu man tas verdiktas buvo rimtas smūgis,  bet kuomet manęs nekviečia dabartiniai organizatoriai,  jaučiu  tik menką gailestį,  kad žmonės tokie skirtingi.