Norvegija ne visada buvo tokia klestinti ir stebinanti poniškomis ydomis bei įstatymų keistenybėmis šalis. Kristijanijoje (dabar Oslas) alkanas klaidžiojo jaunas rašytojas Knutas Pedersenas, kitaip – Hamsunas, kurį kai kas vadina moderniosios literatūros pradininku. Apie savo badavimo periodą 1890 metais jis parašė neregėto įtaigumo apysaką Sult, (verčiama kaip Badas)... Tuo pat metu skursdamas Berlyne klajojo dailininkas Edvardas Munkas, jaunesnis trimis metais, 1893 metais sukūręs ,,Šauksmą'', kuris laikomas epochos simboliu, o pats Munkas - vienu iš svarbiausių ir įtakingiausių šiuolaikinių dailininkų. Garsusis jo kūrinys ,,Šauksmas'' (pastelinis variantas) 2012 metais aukcione buvo parduotas už įspūdingą 120 mln dolerių sumą. Dailininkas šiame darbe siekė pavaizduoti kaip stiprus susijaudinimas pakeičia pasaulio matymą. Taigi, Munko tikslas nebe akies įspūdžių fiksavimas, kas būdinga impresionizmui, bet bandymas pavaizduoti jausmus. ,,Liga, pamišimas, mirtis buvo tie angelai, kurie apsupo mano lopšį ir lydėjo mane visą gyvenimą'' – sakė dailininkas. Anksti mirus motinai penki šeimos vaikai buvo globojami tetos ir į misticizmą linkusio tėvo, kurį sūnus vėliau apibūdino kaip temperamentingai susijaudinusį, liguistai religingą žmogų, pasėjusį pamišimo sėklas... Edvardas vaikystėje dažnai sirgdavo, likęs namie daug piešdavo. Pabandęs inžinerijos mokslus dėl prastos sveikatos juos metė ir nuo 1880 metų atsidėjo dailei. Kadangi talento nestokojo, dailės mokykloje buvo priimtas iškart į vyresnes klases, nuolat skatinamas stipendijomis ir stažuotėmis Prancūzijoje. Sulaukęs 26 metų jau surengė pirmąją parodą Osle. Tuo metu jis pabandė gyventi bohemišką gyvenimą, tačiau jautriai sielai alkoholis ir triukšminga kompanija visiškai netiko, po kurio laiko sukėlė depresiją. Munkas bent kiek atsigavo tik pasišalinęs į vienatvę 1915 metais nusipirktoje sodyboje, kurią aptvėrė aukšta tvora. Nors jo darbai jau sklido po visą pasaulį, keldami pasekėjų susižavėjimą ir atnešdami finansinę sėkmę, jų autorius gyveno taip, tarsi tie dalykai jo visai neliestų. Jis svajojo apie tai, kaip norėtų atvaizduoti gyvus, jaučiančius ir kenčiančius žmones visame jų būties dramatizme. Dekadansas, simbolizmas, ekspresionizmas – tokiais žodžiais bandoma nusakyti E.Munko ieškojimų kryptį, tačiau ji visada buvo individuali ir netikėta. Tie, kuriems teko dirbti fabrike, turėtų suprasti kaip jaučiasi žmogus, kurį judantis srautas vakare išneša pro fabriko vartus. E.Munko paveiksle matome barzdotus vyrus tuščiais veidais ir tamsiomis akimis lyg grėsmingus vaiduoklius žingsniuojančius grindiniu. Vėlyvas autoportretas parodo vienišą senyvo dailininko figūrą reikšmingai stovinčią tarp didelio laikrodžio ir lovos. Munkui buvo 80 metų, kuomet žiemą sprogęs vokiečių amunicijos sandėlys išdaužė jo vilos langus. To pasekoje gautas bronchitas nuvarė dailininką į kapus.

   Žinantiems Hamsuno, kuris 1920 metais pelnė Nobelio premiją, kūrybą, į akis krinta jos giminingumas Munko dailei. Pavyzdžiui apysaka ,,Viktorija''  savo kankinančios meilės nuotaikomis labai artima to paties laikotarpio E.Munko kompozicijoms su melancholiškais pakrančių motyvais į kuriuos įsirašo nelaimingų įsimylėjėlių siluetai. Bet veltui ieškosime šių dviejų žymių norvegų kokio tai artimesnio ryšio pagal kurį būtų galima spręsti kuris kuriam darė įtaką. Keistas dalykas, bet jie kūrė nepriklausomai vienas nuo kito, nesidomėdami vienas kitu, jeigu neskaitysime lengvo keleto minučių portretinio eskizo, kurį nupiešė Munkas apie 1895 metus. Galbūt skyrėsi politinės pažiūros – Munkas visada buvo antifašistas, mylėjo Vokietiją kaip antrą tėvynę, rizikavo būti įtrauktas į degeneratyvaus meno sąrašą, kas būtų leidę naciams konfiskuoti jo darbus. Tuo tarpu Hamsunas palaikė Hitlerį ir senatvėje rizikavo būti sušaudytas už šios rūšies simpatijas. Šiuo metu garsusis rašytojas yra reabilituotas.

   Hamsunas yra parašęs ,,Misterijas" – itin egzistencišką, keistos norvegiškos atmosferos kupiną kūrinį. O Munkas praėjęs natūralizmo, impresionizmo ir simbolizmo pamokas, virto įsitikinusiu ekspresionistu, reiškusiu misterijoms artimas nuotaikas. Kaip piešėjas ir komponuotojas jis labai stiprus, o tapyboje ne visiems buvo suprantami jo siekiai. Viena iš pirmųjų jo parodų Berlyne po savaitės buvo uždaryta dėl nepagarbos sąžiningam darbui. Tai paskatino jaunos kartos dailininkus atsiskirti nuo Berlyno Secesiono, vėliau – suformuoti ekspresionizmą. Pirmiausia tradicinės pakraipos dailininkus erzino savavališki Munko spalvų deriniai. Bet dailininko idėja buvo ta, kad vaizduojant ne tai, ką mato akis, o tai ką jaučia širdis, spalvas taikyti reikėtų ne pagal tikrovės dėsnius, o pagal tai kokias jos sukelia emocijas. Tuo metu jis jau buvo įsitikinęs, kad formų tobulumo siekimas kliudo išraiškai. Kad norvego darbai yra savitai išraiškingi, pasaulis vis tik suprato gana greitai. XX amžiaus pradžioje jis jau galėjo finansiškai remti jaunus vokiečių dailininkus... E. Munkas be abejonės buvo hiperjautri asmenybė, be to gana silpnos sveikatos, dvasiškai sunkiai išgyvenęs įvairias netektis. Tik toks žmogus ir galėjo šitaip matyti pasaulį,– jo paties žodžiais tariant ,,aš visoje gamtoje girdžiu riksmą".

  Iliustracijose E.Munko tapybos ir grafikos darbai. Knuto Hamsuno fotografija.