NUOŠALAUS  VIENKIEMIO  ŠEIMININKĖ

Gale  daržinės  pavasarį  žemė  ūžė  -  kai  pjoviau  šieną

Dalgis  skambėjo  kaip  tuštumoje,  daug  kur  paskui  įdubo  tarsi  piltuvėliai.

Tais  metais,  kai  žemės  drebėjimas  buvo,  man  pranešė  dangus  ir  medžiai –

Saulei  leidžiantis  pasimatė  vaivorykštė,  o  joje  švytintys  ir  šokantys  debesėliai.

Bet  medžiai  pranešė  dar  aiškiau  -  tokie  trys  aukšti  medžiai,

Jų  lapelių  apačios  baltos,  o  į  vidurinį  vis  trenkia  žaibas.

Tądien  kažkokios  ugnys  ratais  sukosi  apie  jų  vainikus

Ir  bematant  tai  darėsi  liūdna.

Kai  žemė  ėmė  drebėti,  mačiau  kaip  iš  kalvelės  iškilo  rūkas,

Šuo  baisiausiai  lojo, o  varna  krito  iš  medžio  žemyn  krankdama,

Išskleidus  sparnus,  ir  vėl  kilo  į  viršų. Driežas  ant  rūsio  laiptų  man  einant

Nebėgo  slėptis. Atsirado  plyšių  sienose,  bet  baisiausias  buvo  tai  tas  rūkas

Ar  dujos, į  kurį  žiūrint  ėmė  klaikumas.

Dar  esu  mačiusi  kaip  vasarojuje  atsiranda  apskritos  dėmės –

Po  penkias  ratu,  o  tarp  jų  ornamentai.

Tuo  metu  nuo  žemės  į  dangų  kyla  švytėjimas.  Aš  maniau,

Kad  visi  tai  žino,  bet  niekur  neradau  parašyta.

Kai  dirbau  keltininke  prie  upės,  pasirodė  toks  sūkurys,                                         Viršūne  siekdamas  dangų  ėjo  tiesiai  į  mane.                                                                           Perėjęs                upę iškėlė             Daug vandens,  kaip  stulpą                                 ,  bet  nepabaigė  prieiti -  kažkur  išnyko.                                                                    

Nebijojau  vilko, kurs  už  pušelės  stovėjo, bet  to  stulpo  buvau  išsigandusi.

Žmonės  mano,  kad  kuoktelėjusi,  nes  galiu  ilgai  į  ką  nors  žiūrėti,

Arba  stovėdama  užmigti.  Visi  jie  klysta.