Nuo 1991 metų rudens dirbau dailės mokytoju Vlado Jakubėno muzikos mokyklos dailės skyriuje. Vaikams dėsčiau tapybą, dailėtyrą, kompoziciją ir piešimą. Per šiuos ilgus metus man teko prisidėti prie begalės ir begalės mokinių parengimo. Labai dažnas atvejis kuomet vaikas atėjęs į mokyklą nelabai žino už kurio galo laikomas pieštukas,- ir labai smagu būna matyti jo augimą. Baigdamas mokyklą kiekvienas mokinys imasi užduoties savarankiškai sukomponuoti ir atlikti,mokytojui vadovaujant, baigiamąjį darbą. Per mokyklos gyvavimo laikotarpį padaryta daugybė tokių diplominių darbų. Daugelis jų grąžinti autoriams, nes mokykla neturi erdvių jiems ne tik eksponuoti,bet ir sandėliuoti. Reikia pridurti,kad pačių mokinių pasirinkimu kokie du trečdaliai taip vadinamų diplominių darbų būna iš tapybos srities. Paprastai tuo tikslu mokinys įsigiija aliejinių dažų rinkinėlį bei gruntuotą drobę, taip, kad mokyklos lėšos nepanaudojamos,-  ir tai yra dar vienas stimulas grąžinti darbą jo autoriui. Vis dėlto per daugelį metų mokyklos fonde pasiliko kelios dešimtys absolventų baigiamųjų darbų, tapytų aliejiniais dažais. Ruošimasis mokyklos 30-mečiui skirtai parodai buvo dingstis perkilnoti tuos mums paliktus darbelius.

      Apibūdindamas šių darbų rinkinį jo leitmotyvu pasirinkau beveik prieš du dešimtmečius nutapytą Rasmos Vasyliutės interjerinę kompoziciją ,,Iš praeities". Joje išryškintas šviesos žaismas ant tuščios sienos,o interjero lakoniškumą pabrėžia dvi amforos ant grindų. Tai menamas interjeras, mažai bendro turintis su mums įprastais šiuolaikiniais, ir tas jo skirtingumas pasižymi tikromis bendražmogiškomis paprastumo sąvybėmis... Labai panašiai mąsto ir dar keli buvę mokiniai,- pvz .Šarūnė Zablackaitė, nutapiusi lietuviškos aukštaitiškos sodybos fragmentą; Kristina Jankūnaitė, pateikianti natiurmortą,kuris sudėliotas iš 19 šimtmečio daiktų. Jos beveik benrapavardė Kristina Janikūnaitė nutapė figūrinę kompoziciją ,,Užsitęsęs pokalbis"- matome rudeniško sodžiaus vaizdą,kuriame po temstančiu dangumi būrelis moterų aptarinėja naujienas,kai tuo tarpu vienišas mažylis turi nuobodžiauti. Tokia gana netikėta ,bet labai gyva psichologinė temos interpretacija daro šį darba nenuobodžiu. Juk iš tiesų baigiamajame darbe išvengti nuobodulio ir formalizmo pavyksta nedaugeliui. Labai gražus pavyzdys yra ir Evelinos Magelinskaitės ,,Žuvytė'', kur puikiai susidorota su gana sudėtinga figūrine kompozicija, gerai perteikta balkone sėdinčios ir kiek nuobodžiaujančios mergaitės būsena. Ši pajėgi mokinė nesunkiai nutapė ir kitą kompoziciją,simbolistinio charakterio ,,Nemigą". Be abejonės įtaigus Giedrės Zagorskytės ,,Senamiestis", vaizduojantis nelengvą benamio naktį niūrokame miesto užkampyje...Galbūt vieną iš didžiausių netikėtumų pateikė Tomas Sveikauskas, 16 metų berniukas, profesionaliai nutapęs aktoriaus Londono portretą. Sakyčiau,kad Tomas pademonstravo bene ryškiausią progreso pavyzdį mokyklos istorijoje- nuo visiškai nepiešusio vaiko iki savarankiškai portretus tapančio jaunuolio...Parodoje bus pastebimas ir pirmosios laidos, 1994 metais nutapytas Vaidilos Korsakaitės darbas ,,Puokštė''- irgi kaimiško skonio, labai šiltas ir nuoširdus. Su bitininkyste sietinas Agniaus Lukošiaus natiurmortas bei Simonos Mačėnaitės kompozicija. Taip pat medumi alsuoja ir Dianos Mikėnaitės ,,Liepos", o ramaus vakaro nuotaika skleidžiasi kaimiškame Roko Drevinsko peizaže. Žvejo rytas gerai perteiktas Dominyko Zakrio drobėje, o Akvilina Lapėnaitė rinkosi pavasarėjančio ežero motyvą. Pavasario ir vasaros maudynių nuotaikos Gintarės Valantinaitės ir Godos Mačėnaitės peizažuose, o Eglė Čiapaitė tapė lyriškesnį rudens motyvą su vienišu medžiu ir varna. Eglė Sveikauskaitė vaizduoja imaginistinį jaunuolės portretą,o Monikai Linkaitei pavyko nutapyti įdomus katino portretas. Filosofiškai nusiteikę Aistė Lašinskaitė ir Irena Gasaitytė - joms rūpi neapibrėžta simbolistinė vaizdų kaita. Montažinis,iš prisiminimų nuotrupų sudėliotas Medos Vėžytės darbas vaizduoja vaikystės prisiminimus...

   Taigi, jaunų žmonių kūryba alsuoja nuoširdumu ir   brandžiu požiūrį į supantį pasaulį, neapeidama tamsių jo pusių, nesibaidydama nostalgiškos nuotaikos. Kai kas klaidingai įsivaizduoja,kad žmogaus brendimas lydimas vien rožinių spalvų. Mano pedagoginė patirtis sako atvirkščiai,- jaunuoliai yra jautrūs gyvenimo stebėtojai, neretai savyje nešiojantys aštrų teisingumo jausmą.