Meno istorija Ogiustą Renuarą prisimena kaip vieną iš impresionizmo pradininkų ir žymiausių atstovų, nors tikru impresionistu jis buvo palygint neilgai – tik iki 1883 metų kelionės į Italiją, po kurios pasuko į klasicizmą arba engrizmą. Šis posūkis iki šiol vertinamas kontraversiškai, bet visi sutinka, kad transformavęsis Renuaras išliko puikiu dailininku, tiesa, kiek sentimentaloku. Tačiau pats kūrėjas buvo tos nuomonės, kad pasaulis ir taip kupinas skaudžių dalykų, tad bent jau mene nereikėtų jų gausinti. Maždaug tuo pat metu jis sutiko pozuotoją Aliną, tapusią jo gyvenimo drauge ir trijų sūnų motina. Ją vedė 1891 metais. Po vedybų gimus sūnui Žanui, Alina į Paryžių pasikvietė šešiolikmetę savo pusseserę Gabrielę, kuri apsigyveno kartu su Renuarais, tapo berniukų aukle ir nauju O.Renuaro modeliu. Dailininkas Gabrielės grožiui įamžinti paskyrė ne vieną drobę, dėka kurių ji iki šiol prisimenama.

Mažiau žinomas jos vidinis pasaulis, kurio būta neeilinio. Gabrielė buvo pasišventusi Renuarų šeimai net ketvirtį amžiaus,- ji ištekėjo už amerikiečio dailininko tik 1921 metais, kai visi auklėtiniai jau buvo suaugę. Ypač glaudus ryšys ją siejo su mažuoju Žanu. Gabrielė buvo aistringa tuo metu atsiradusio kinematografo gerbėja ir šią meilę įskiepijo Žanui Renuarui 1894-1979 metais, tapusiam garsiu Holivudo režisieriumi, Oskaro laureatu, priskiriamu pačių didžiausių visų laikų režisierių penketukui. Savo prisiminimų knygą Žanas pradėjo pasakojimu apie Gabrielę, sakydamas, kad tai ji išmokė mane matyti veidą už kaukės, apgavystę už išorinio blizgesio... Ir baigė šią knygą taip pat žodžiais, kuriuos dažnai tardavo vaikystėje : ,,palauk manęs, Gabriele". Beje, tapusi našle Gabrielė persikėlė gyventi į Beverli-Hilsą, kad būtų arčiau Žano...

Taip pat reikia pažymėti, kad be tiesioginės Gabrielės pagalbos O. Renuaras nebūtų nutapęs savo vėlyvųjų šedevrų vien todėl, kad nuo 1894 metų sergančiam reumatiniu atritu jam buvo išsukioti rankų pirštai, tad Gabrielei tekdavo stovint šalia padavinėti meistrui reikalingus teptukus ir stengtis, kad jie neiškristų iš rankos. Šitokiu būdu Renuaras daugelio nuostabai tapė ir po 1912 metais jį ištikusio paralyžiaus. Tuo metu jis jau buvo įsigijęs vilą Pajūrio Kane ( Kan-siur-Mer), kadangi ūkanotas Paryžiaus oras neigiamai veikė sąnarius. Dabar šiame miestelyje galima aplankyti Renuarų muziejų ir daugiau sužinoti apie Ogiusto, Žano ir Gabrielės istoriją.