Pamąstymai apie Van Gogą

Autorius: Vidmantas Jažauskas
Paskelbta 2018-08-27

  Nebuvau ir nesu menotyrininkas, negaliu pateikti šiai kvalifikacijai apibūdinti reikalingo diplomo, bet mano ilgalaikis domėjimasis meno klausimais manau gali būti įdomus besidomintiems menu. Tuo pačiu noriu pabandyti pakeisti vieną stereotipą apie dailininkus – neva jie menkai orientuojasi meno istorijoje, yra išimtinai susitelkę ties formaliais praktiniais klausimais, arba išvis yra keista žmonių rūšis...

  Būtent taip dažniausiai galvojama apie van Gogą – ko gero tai buvo kvailelis, per dieną nutepliodavęs po tris paveikslus (čia vieno mano buvusio dėstytojo išsakyta mintis). Arba kita girdėta mintis – kad van Gogo šlovė atsitiktinė, tai tarsi muilo burbulas, susiformavęs dėl tragiškai pasibaigusio gyvenimo ir kitų aplinkybių.  Man pačiam taip pat kurį laiką atrodė, kad nemenka dalimi visas tas ažiotažas yra suformuotas  biografijos beletrizuotojų, romanistų ir kino scenaristų. Todėl dabar jaučiu pareigą darsyk sugrįžti prie šios temos ir paieškoti atsakymo į šiuos ir kitus klausimus iš naujo.

  Pristatinėti  Vincento van Gogo matyt nereikia, bet net ir skaičiusiems jo laiškus ar mačiusiems naujausią filmą apie jį, turbūt lieka neaišku – o ką vis dėlto šis žmogus padarė, kad apie jį tiek daug šnekama; kokį indėlį jis įnešė į meno istoriją, kuo jis skiriasi nuo kitų menininkų? Nes galbūt iš tiesų pasaulyje gyveno arba gyvena tūkstančiai savitų ir talentingų dailininkų, apie kuriuos nežinoma nieko. Pasakysiu iš karto, kad jei jo tikslas būtų buvusi paprasta saviraiška arba sukūrimas originalios tapybinės stilistikos, paremtos japonizavimu ir spalvų sukomplektavimu, jis taip ir būtų likęs bevardžiu savamoksliu (na, apie jo savamoksliškumą galima būtų pasakyti, kad neturėjimas dailininko diplomo šiuo atveju nereiškia, kad jis nebuvo ragavęs akademinio piešimo ir tapybos mokslų). Van Gogas padarė kai ką daugiau - jis pirmasis nuo Renesanso laikų tapybą pasitelkė kaip komunikacijos priemonę. Gal perdaug supaprastintai pasakiau? Truputį praplėsiu... 19 amžiaus pabaigoje visuomenės ir dailininko dezintegracijos procesas pasiekė tokį laipsnį, kad jį galima pavadinti galutinai ir negrįžtamai užsibaigusiu. Kitaip tariant, dailininkas pasijuto esąs ne tik laisvas, bet ir visiškai vienas. O Vincentas van Gogas dėl nesėkmingai susiklosčiusio gyvenimo ir dėl psichinės sveikatos trūkumo atsidūręs visuomenės užribyje turėjo begalinį norą komunikuodamas įveikti tą atotrūkį tarp savęs ir visuomenės. Pasitelkęs šiam tikslui tapybą, jis sukūrė tapybinę kalbą, tinkančią dialogui. Tai buvo kalba, išverčianti vaizdinius ir kategorijas į konkrečių, daiktiškų, materialių formų kalbą. Kitaip sakant – tapyba, kaip autoriaus sielos atitikmuo. Galutinai iškritęs iš bet kokio konteksto, jis kūrė tapybą, kaip savo asmenybės, išimtinai susikoncentravusios dvasinėje srityje, atributą.

  Sakoma, kad van Gogas savo amžininkų nebuvo suprastas. Tai ne visiška tiesa: nors pripažinimas atėjo po jo mirties, bet dar gyvam esant meno kritikas Orje paskelbė didelį jam skirtą straipsnį ir tame straipsnyje, publikuotame 1890 metų pradžioje, visiškai tiksliai nurodė esmę. Cituoju : ,,Jei panorėtume atmesti šio natūralistinio meno tikslingą turiningumą, didžioji jo darbų dalis liktų nesuprantama". Tikslingas turiningumas - štai ką, jau iš pat pradžių, pamatė van Gogo darbuose, tuo metu išeksponuotuose Tangi krautuvėlėje bei dvejose Dvidešimties draugijos parodose, Paryžiaus ir Briuselio menininkai. Jei jo nematyti, neįvertinti, tuomet iš tiesų van Gogo darbai lyginant kad ir su Sezanu arba bet kuriuo kitu garsiu to laikotarpio menininku, būtų baisus tapybos supaprastinimas. Kad galima ir šitaip, tuo metu dar niekam nebuvo į galvą atėję. Gogeno ir jo bendraminčių ieškojimai, kurie beje ir van Gogui darė įtaką, buvo žymiai nuosaikesni – tai estetizuoti, gobeleniški linijiniai ir spalviniai sąskambiai, kurie turi mažai ką bendro su iš meno srities į gyvenimo sritį išeinančia van Gogo mąstysena. Nes van Gogui vertė ne stiliuje, ne skoningame linijinių kontūrų išdirbime, bet nepakartojamos asmenybės gyvenimo individualume. Būdamas absoliučiai netradiciniu dailininku ( iš tiesų - sukūrusiu naują tradiciją), jis manė, kad turi teisę kurti savo meninį idealą ten, kur likimas jį nubloškė ir iš tos medžiagos, su kuria jis save sutapatina; ar tai būtų panešiotų batų pora, ar kas nors kita. Bet kuris puodelis, saulėgrąža, kėdė, ar kuris kitas kasdienis objektas jam nėra beveidis, bet ,,apdrąskantis jums širdį '' Dostojevskio žodžiais tariant, jo gyvenimo atspindys ir sielos šauksmas. Pasak E.Murinos, van Gogo pagrindinė tema yra ,,Begalinis pasaulis ir baigtinis žmogus, besiveržiantis įveikti savo baigtinumą''... O tai jau nebėra uždaras meninis mąstymas. Atėjęs iš teologijos, van Gogas visada teikė prioritetą moralinių ir dvasinių vertybių sričiai. Ne veltui daktaras Gaše per jo laidotuves pasakė : ,, Tai buvo didis dailininkas ir didis humanistas ".

  Gana keista, kad van Gogas, būdamas moralistu, netapatino grožio su tiesa, kaip tą darė jam be galo imponavę dailinkai F.Mile, E.Delakrua ir dauguma romantikų. Ir Dostojevskio garsusis posakis, kad grožis išgelbės pasaulį, protestantiškai van Gogo prigimčiai kažin ar kėlė pritarimą, nors šiaip jau Dostojevskį jis vertino ir skaitė. Gerai žinoma, kad skaitydavo van Gogas daug. Aptikau jo laiškuose dvi mėgstamiausias knygas, – tai buvo ,,Dėdės Tomo trobelė" ir Dikenso ,,Kalėdinės istorijos", na ir Homeras, Šekspyras, Servantesas. Dar viena E.Murinos citata : ,,Jo tapybos, kaip ir laiškų šaltinis buvo refleksija, kurią, beje, romantikai laikė kalbos šaltiniu. Todėl, greičiau nesąmoningai, kalba jam buvo pavyzdžiu, pagal kurį jis modeliavo savo tapybos supratimą. Tas priartėjimas prie kalbos privedė prie to, kad visi tapybos elementai, iš pradžių daiktai, paskui spalvos, galiausiai – faktūra, įgavo semantinę reikšmę"... Kadangi van Gogo kūrybinis kelias buvo toks trumpas ir intensyvus, perpintas su psichiniu negalavimu, galime klausti, kiek tame, ką jis darė buvo suplanuoto sąmoningumo, o kiek stichiškumo? Galbūt ne jis pasirinko tapybą, o tapyba jį pasirinko? Ir dar - matome koks tai keistas genialumo ir nervingo nevykėliškumo derinys... Kitaip sakant, ar tai buvo meistras, kuris apskaičiuoja savo darbų efektą, ar spontaniškas, neaiškių jėgų valdomas kūrėjas? Kiek man žinoma, yra tik vienas ar du darbai, kurie tapyti ar užbaiginėti, psichinio priepuolio metu, bet jie nėra patys geriausi, todėl galime tvirtai sakyti, kad viskas, kas jo tapyta, yra tapyta rišliai mąstant ir aiškiai suvokiant tikslus. Tai patvirtina ir parengiamųjų piešinių gausa - jis mėgo prieš pradėdamas darbą pieštuku arba plunksna atlikti jo pirminį variantą.  O tariamas nevykėliškumas veikiausiai buvo irgi sąmoningai naudojama meninė priemonė. Jo tapyba visuomet naivi, todėl gyva; ji mėgėjiška, tarsi beviltiškas pralaimėjimas prieš klasiką, bet tuo pat metu atsiverianti kaip jaudinantis atradimas.

  Dar vieną įžvalgią mintį apie van Gogą pasakė olandų tyrinėtojas Erpelis. ,,Paryžiaus laikotarpio autoportretai - tai reakcija į susirašinėjimo su broliu Teo nutrūkimą. Jis mums parodo veidą seno darbininko, užkariautojo, stiprios valios skeptiškai nusiteikusio kaimo šventiko, asketo - atsiskyrėlio. Toks gali būti tik tas, kuris paaukojo savo meilę ir širdį idėjai"... Čia galima būtų prisiminti jo tėvą, kaimo pastorių, kurio romumas buvo Vincentui ryškus pavyzdys vaikystėje, bet jo ribotumas vėliau tapo nesantaikos priežastimi. Nepateisinęs tėvo vilčių, po jo mirties Vincentas negalėjo nejausti psichologinės naštos ir reikia manyti, kad tėvo paveikslas jo sąmonėje užėmė svarbią vietą... Vieną žvarbaus 2017 metų pavasario rytą buvau atsidūręs Nijmegene, mieste, esančiame netoli nuo Eindhoveno, nueneno, kur buvota ir gyventa tėvo ir sūnaus van Gogų. Išpuoselėtas miesto parkelis su rododendrais, tvenkiniu ir viduramžiškai atrodančiu bastionu tą rytą buvo tuščias, neskaitant kelių varnų ir šunį vedžiojančios moters, šmėžuojančios tarp tamsių medžių kamienų. Puritoniška tvarka ir tikslingumas buvo veikiau biurgeriškai abejingi, be aistringo veržlumo, be Saint-Remy-de-Provence kiparisų juodos ugnies, bet ta migdanti nykuma irgi kalbėjo apie tą, kuris taip atsidavusiai veržėsi į ryškesnę šviesą...

 

Vidmantas Jažauskas Pamąstymai apie Van Gogą Vidmantas Jažauskas Pamąstymai apie Van Gogą Vidmantas Jažauskas Pamąstymai apie Van Gogą Vidmantas Jažauskas Pamąstymai apie Van Gogą Vidmantas Jažauskas Pamąstymai apie Van Gogą