VIDMANTAS JAŽAUSKAS

Poezija

Autorius: Vidmantas Jažauskas
Paskelbta 2019-12-26

 

TRINAPOLIS

 

Po  nekaitria  vidurvasario  saule  plyti  sodas.

Pritilo  tamsios  eglių viršūnės,

panašios  į  mėlynus  kalnus.

Sodas  senas  ir  tuščias.

Kaip  muzika  jį  gaubia  svirplių  balsai.

 

Baltų  debesų  fone budi liepa, vieniša  lyg  klaustukas.

 

Tyloje  slypi  Dievas.

Tą  žino vienuolės,  liaunomis  rankomis mikliai  džiaustančios  skalbinius.

Bet  žmogus  juk amžinas  tiltų  statytojas.

 

LEDURGA  -  LAPAI  UPĖJE

 

Gluosniai  šukuoja  dangų

melancholiškame  Livonijos  krašte 

stovėdami  meldžias  ąžuolai.

Šieno  ir  pieno  kvapas  klajoja  po  priemenes

ir  tvartus  atlapom  durimis.

 

Šviesa  blanki  ir  nešildanti,

nuobodžiai  ryškinanti  kraštovaizdį,

kuris  nors  ir  atšiaurokas,  bet  vešlus  ir  žalias.

Amsi  šunelis,  sušlama  vėjas  ir  vėl  tylu.

 

...Vienam  žmogui  erdvės  čia  tenka

gal  kiek  daugiau  nei  įprastai.

Melsvi  traktoriai  geri  pažįstami,

o  nedidukas  gaidelis  bokšto  viršūnėje

simbolizuoja  kiek  atvėsusią  religiją.

 

Nors  tikroji  lyvių  religija miega  anapus  upelės,

kur  javų  lauke  stūkso juoda ąžuolų  sala.

 

 

RUDENS  PRADŽIA

 

Rugpjūčio  šviesa  gulasi  ant  parudusios  žolės

glamonėdama  saulėgrąžų  galvas.

Svirplelis,  vienišas  kaip  mes,

obels  viršūnėje  gieda  giesmes  žvaigždynams.

 

Pasuki  už  miesto  ir  matai -

svajingi  vieškeliai  su  mažyčiais  dviratininkais  galukelėse,

raudoni  šermukšniai  pagrioviuose,

daržai, daržai ...

 

Ir  pjauni  žoles  naktį  senu  dalgiu,

baltam  mėnuliui  šviečiant  virš  apleisto  sodo.

 

 

VAIKYSTĖS   ŽMONĖS

 

Kalvis  Žaldokas,

suodinas  ir  sukumpęs,

ilgomis  rankomis  lenkiantis  geležį.

 

Bružas  su  avikailiais - ,,talūba''

keliaujantis  tvartan

per  baltą  pusnį  lig svirties  viršūnės.

 

Ant  griovio  krašto  Čereškienė,

dainuojanti  dainas,

su  siūlais  ir  cinamonu  iš  Juodupės.

 

Juziukas  be  balso

su  žiemine  kepure  vasarą

per  karštį  kapojantis  žabus.

 

Palšės  Marė,  stverianti

prie  sienos  paliktą  dalgį

ir  užsimojus  juo  akimirką  atrodanti  baisi.

 

Kuginėlis,  išprotėjęs  nuo  vaistų,

bėgiojantis  iš  trobos  į  daržinę,

laidantis  akmenis  beržo  viršūnėn.

 

Ir  dar  kažkas  nežinomas,

užmigęs  paryčiais  prie  stalo,

užsidengęs  veidą  rankomis.

 

 

PEIZAŽAS

 

Saulėlydis, kaip  varvąs  pernokęs  obuolys

su  vienintele  juoda  dėme -

varnų  nutūpta  Vadapalienės  liepa.

 

Ją  nupjovus  danguje  liks  skylė

kaip  bedantė  neregio  burna.

 

 

BABA

 

Janiševičiaus  baba,

labai  sena,

raukšlėtas  net  smakras,

ateidavo  apsirėdžius  juodai,

sėsdavos  patamsin  pas  duris,

kalbėdavo  keista  tarme

visada  tas  pačias  kalbas.

Kvepėjo  žolelėmis

kambarys,  kaliošai  ir  lazda.

Karta  nepasirodė -

išgirdom, kad numirė.

 

HUBISHKI

 

Neryškūs  pojūčiai  menkai  beužčiuopia   senųjų  Ubiškių  dvasią.

Tamsuoja  liepų  kamienų  eilė, švyti  melsvos  alyvos  prie  brastos.

Debesys,  vėjas,  gumbuotos  šaknys  ir  šakos,

Samanoti  akmens  saulėj  įkaitę.

Upės  vaga  tarp  alksnynų  nusekus.

Vaikystę  lydėjo  deguto  kvapas.

Juo  buvo  nupiešta penkiakampė  ant  raudonų  plytų  sienos.

Viską  sugėrė šlapia žemė  ir  kurčia  dangaus  erdvė.

Molinoj  pakrantėj  tik  nuvytę  žolės,  ties  debesies  šešėliu

Gigantiškų  riedulių  sankaupa

Ir  trejos  kapinaitės  ties  horizontu.

 

Bet  atmintis  netikėtai  prižadina

Tolimą  šviesą,  plakamo  dalgio  aidą.

Drauge  su  juo keistai  totoriškų,  gudiškų  ar  latviškų

Vardų  ir  veidų  žiupsnį.

 

 

KAIMIEČIAI

 

juda  lėtai  lyg  dramblotos  meškos,

šneka  garsiai  ir  mūkdami -

iš  gerklės,  arba  pro  nosį

kvakši  kaip  gaidžiai  ar  vištos

būreliu  kilnodami  sunkias  rankas

lyg  išskleistus  malūno  sparnus.

 

 

NUOTRAUKŲ  ALBUMAS

 

Nebeįstengiu  įžengti  jų  pasaulin,

vien  tik  vardai  dar  skamba  tolybėj

lyg  plakami  dalgiai.

Kas  toks  buvo  Vymbergis,

pas  kurį  mama  ganė  žąsis?

Kas  Štumbergis  ir  Zimas ,

krautuvininkas  ar  klebonas?

Kuris  buvo  daraktorius,

palūkanininkas  ir  pienininkas?

Visi  keliai  keleliai,

bėgę  pievomis  ir kryžiavęsi,

dabar  gražiai  guli  po  žole.

 

MALŪNE

     

akivaizdžiai

katinai

čia  labiau  vertinami 

už  jų  budrumą

o ne už  švelnų

kailį

 

miltuoti 

vyrai

spaudžiantys  nuorūkas

atrodo susikaupę

ir  šiek  tiek

mediniai

Vidmantas Jažauskas Poezija