Rembrandto mūzos

Autorius: Vidmantas Jažauskas
Paskelbta 2018-10-20

   Sudėtingoje Rembrandto biografijoje figūruoja trijų moterų vardai: Saskija, Gertjė ir Hendrikjė. Pirmoji ir vienintelė oficiali jo žmona buvo Saskija van Eilenburg, burmistro dukra. Pirmieji trys jų kūdikiai mirė, liko gyventi tik ketvirtasis Titus. Tačiau po jo gimimo pasiligojo Saskija ir netrukus mirė. Į Rembrandto namus kaip vaiko auklė atėjo Gertjė Dirks. Po kiek laiko ji ėmė pozuoti kai kuriems dailininko paveikslams. Manoma, kad ir Ermitaže esančios garsiosios ,,Danajos'', kuri buvo nutapyta pagal Saskiją, veidą Rembrandtas pataisė pagal Gertjės veidą. Nenuostabu, kad tarp jųdviejų įsižiebė meilė, ir Rembrandtas ketino, ar bent buvo pažadėjęs šią moterį vesti. Tačiau tai padaryti nebuvo paprasta, nes įtakingi Saskijos giminės ėmė reikalauti jos turto dalies. Nepatenkinta Gertjė, kuri su dailininku pragyveno šešetą metų, ėmė kelti vaidingas scenas. Padėtis visai pašlijo, kai namuose atsirado jauna kepėja. Rembrandtas pareikalavo, kad Gertjė grąžintų jai dovanotas Saskijos brangenybes. Šito padaryti ji nesiruošė ir dar reikalavo, kad už netesėtą pažadą dailininkas jai mokėtų kasmetinę rentą. Kivirčai matyt buvo tokie smarkūs, kad Rembrandtas tais metais nieko nenutapė. Galiausiai su žmonių pagalba Gertjė, kuriai matyt jau buvo pradėjęs maišytis protas, buvo patalpinta į kalėjimo beprotnamį.
   Jauna mergina Hendrikjė Stoffels (1626-1663) mirus tėvui, kuris tarnavo kaip seržantas ir medžioklis prie vieno didiko pilies, ieškodama pragyvenimo šaltinio, atvyko į Amsterdamą ir stojo dirbti kepėja į Rembrandto namus tuo metu kai pastarojo padėtis buvo smarkiai pašlijusi. Puolamas Saskijos ir Gertjės giminių, praradęs pelningus užsakymus ir gerą vardą, kadangi jo tapymo manieros užsakovai negalėjo suprasti, didysis dailininkas balansavo ties bankroto riba. Dalį turto jis prarado nuskendus vienam laivui, į kurį buvo investavęs daug akcijų. Jam reikėjo atramos, kad liautųsi gėręs ir vėl pažiūrėtų šviesiau į gyvenimą, pradėtų tapyti. Ta atrama ir buvo Hendrikjė, kuri jam tapo išsigelbėjimo viltimi. Kada bankrotas pagaliau įvyko ir namas su visu turtu buvo parduotas iš varžytinių, o Rembrandtas vis tiek dar liko skolininku, jie persikėlė į kuklų būstą žydų kvartale. Hendrikjė ir Titus įsteigė lyg akcinę bendrovę, kuri perimdavo nuosavybėn tai, ką Rembrandtas nutapydavo ir stengdavosi parduoti. Prasidėjo dailininko atgimimas, per kurį jis sukūrė didžiuosius savo šedevrus. Tuo tarpu jiems gimė dukra, o tai buvo iššūkis biurgeriškiems moralės papročiams, už ką Hendrikjė buvo kviečiama aiškintis bažnytinėn tarybon.
   Jos portretuose matome paprastą, švelnių šešėlių gaubiamą veidą; akis, už kurių rusena tvirta dvasia. Būti šio neeilinio ir savo laiku neįvertino genijaus Mūza, guodėja ir nelegalia žmona – uždavinys ne iš lengvųjų, bet matyti, kad Hendrikjė nesuabejojo... Jos gimtinėje, miesto aikštėje stovi šios tiesios merginos skulptūra, tapusi lyg miesto simboliu.

    Prie šios pamokančios istorijos verta grįžti dėl kelių priežasčių; pirmoji iš jų būtų klausimas, kiek šalia kūrėjo esanti moteris gali įtakoti jo kūrybą? Buvome įpratinti apie tokio dydžio genijus, koks yra Rembrandtas, galvoti vien diskretiškai, nepainiojant asmeninių biografinių detalių su menininko karjera. Bet tyrėjams išnarpliojus jo biografiją pasirodė, kad mūzos klausimas kur kas rimtesnis, nei manyta, tad neatsitiktinai šalia Rembrandto vardo statomi epitetai ,,liūdnas'' ir ,,daug mylėjęs''...

  Apie pirmąją dailininko mūzą Saskiją, kurios portretų jis nutapė daugiausiai, žinoma ne taip ir daug. Didele gražuole jos nepavadinsi, tačiau Rembrandtas surasdavo jos putlokuose bruožuose savito žavesio. Kadangi to klestėjimo periodo metu Rembrandto dirbtuvę lankė didelis skaičius mokinių, Saskijos veidas liko užfiksuotas ir jų drobėse. O Ferdinandas Bolis sukūrė netgi porinį van Reinų šeimos portretą, kuriame jiedu parodyti kaip nepriekaištingi biurgeriai – kol Saskija puošiasi prieš veidrodį, itin banaliai atrodantis (galbūt trūko laiko pozavimui) Rembrandtas stoviniuoja jos užnugaryje. Saskijos dėdė buvo tas žmogus, kuris Rembrandtui nutiesė kelius į šlovę aprūpindamas jį pelningais užsakymais. O jaunos, garsaus tapytojo žmonos gyvenimas turbūt sukosi apie jo dirbtuvę. Laimingas dienas apkartino tik trijų kūdikių mirtys paeiliui. Ir štai ketvirtasis lieka gyventi, tačiau motinos sveikata blėsta ir netrukus užgesta. Dėmesį patraukia mįslingas Saskijos testamentas, kuriuo suvaržomos Rembrandto galimybės vesti antrąsyk...

  Ir štai maždaug keturiasdešimtmetis Rembrandtas netenka savosios mūzos su kuria gyventa ne tik pasiturinčiai, bet ir gana prabangiai, pasiektos aukšto meistriškumo lubos. Tuo metu suintensyvėję stilistiniai ieškojimai, ,,Nakties patrulio istorija'' bei pagausėję piešiniai iš natūros peizaže, biografams pakišdavo mintį, kad žmonos mirtis dailininką pastūmėjo į depresiją, kurią jis maldydavo smuklėse ir klajojimuose po Amsterdamo apylinkęs... Gali būti, kad tame tiesos yra, bet aiškėja ir kita aplinkybė – ta, kad Rembrandto gedulas netruko ilgai. Gertjė Dirks, kuri tarnavo devynių mėnesių be motinos likusio Titaus aukle, gana greit užėmė Saskijos vietą dailininko lovoje.

   Turbūt mes visiškai suprantame šį dar jauno ir energingo našlio romaną, tačiau kaip antroji mūza Gertjė toli gražu nebuvo tokia sėkmę nešanti, kokia buvo Saskija. Vos tik paaiškėjo, kad Rembrandtas neketina vykdyti neapgalvotai duoto pažado ją vesti, ši valdinga moteris įžiebė nesibaigiančius skandalus namuose. Per šešis metus su Gertje Rembrandtas išgyveno ryškiausią nuopolį, prarasdamas užsakovus, dalį mokinių ir buvusios šlovės, įgydamas arogantiško, sunkiai sukalbamo žmogaus reputaciją. Galbūt apie jį telkėsi kolegų dailininkų pavydas, galbūt jis lengvabūdiškai elgėsi su kreditais, galbūt kūrybos įkarštyje pamiršdavo žemiškus reikalus, bet šioje dėlionėje ne paskutinę vietą užima ir Gertjės intrigos. Jo antroji,tamsioji, mūza pastūmėjo dailininką savidestrukcijos keliu. 

  Tačiau likimas Rembrandtui pametėjo gelbėjimosi ratą trečiosios mūzos – Hendrikjės Stoffels pavidalu. Seržanto duktė, brolių kariškių sesuo, iš šiaurės provincijos, atvykusi į Amsterdamą ir patekusi dirbti kepėja į Rembrandto namus, 23 metų Hendrikjė nebuvo romi ir bežadė aplinkybių auka. Matomai ji gebėjo teisingai įvertinti situaciją ir suvokti Rembrandto genialumą. Dailininko simpatijoms aiškiai palinkus į jaunosios tarnaitės pusę, Gertjė buvo vis dėlto išgabenta iš namų ir ne bet kur, o į kalėjimo beprotnamį, kuriame pasiligojus mirė. O Hendrikjei buvo lemta su Rembrandtu nugyventi 15 metų, tiesa, taip ir netapus teisėta žmona, ir prikelti jį iš gilios krizės antram gyvenimui. Menotyrininkai šiandien gana atsakingai kalba, kad be Hendrikjės nebūtų buvę neįkainojamo žmonijos lobio – vėlyvosios Rembrandto kūrybos. 

 Iliustracijose :

  • Ferdinando Bolio tapytas Rembrandto ir Saskijos portretas 1638 m.
  • Saskija ir galimai Gertjė, pozuojanti tarpduryje. Toliau trys Hendrikjės portretų fragmentai.
Vidmantas Jažauskas Rembrandto mūzos Vidmantas Jažauskas Rembrandto mūzos Vidmantas Jažauskas Rembrandto mūzos Vidmantas Jažauskas Rembrandto mūzos Vidmantas Jažauskas Rembrandto mūzos Vidmantas Jažauskas Rembrandto mūzos Vidmantas Jažauskas Rembrandto mūzos Vidmantas Jažauskas Rembrandto mūzos