Prieš 162 metus Renesanso meno lopšyje Florencijoje gimė didis moderniosios epochos dailininkas, kuris visiškai nepelnytai buvo primirštas neva dėl per menko modernumo. Džonas Singeris Sardžentas buvo sūnus po Europą keliaujančio amerikiečių komersanto, tad Florencija šeimos kelyje buvo tik laikina stotelė. Motina turėjo polinkį menui, tad ankstyvi berniuko gabumai buvo skatinami, o aštuoniolikmetis jaunuolis atsidūrė Karoliuso Diurano studijoje Paryžiuje. Garsus dailininkas akademistas, Diuranas buvo puikus pedagogas, rėmesis Velaskeso tapybine sistema, pripažįstančia spontaniškumo pirmenybę prieš metodus, paremtus išankstiniais eskizais. Sardžentas gerai įvaldė savo mokytojo perteiktas tapybos paslaptis ir netrukus jau savarankiškai skynėsi kelią į Saloną kaip aukštuomenės portretistas.Tiesa, jo debiutą apkartino šioks toks skandalas, kilęs publikai suabejojus pavaizduotos damos moralinėmis vertybėmis. Skandalingo tapytojo šleifas kurį laiką trukdė Sardžentui gauti gerus užsakymus, bet persikėlus į Londoną ledai greitai buvo pralaužti. Aristokratija pamėgo šį jauną, virtuoziškai tapantį ir turintį poligloto išsilavinimą, portretistą ir jo kuriamus puošnius jos atspindžius. Su šlove atėjo ir pinigai, bet dailininko jie nepadarė laimingesniu.
      Nors skulptorius O.Rodenas viešai pavadino Sardžentą ,,mūsų dienų van Deiku", meno pasaulis veikiau manė priešingai, arba buvo linkęs įžvelgti ironiją šiame metro išsakytame pagyrime. Buvęs bičiulis, meno kritikas R.Frejus Sardžentą pavadino neaktualiu, anachronišku karjeristu. Pasigirdo ir daugiau balsų, kaltinančių jo meną paviršutiniškumu, pataikavimu užsakovams... Reaguodamas į kritiką, Sardžentas atsisakė nuo portretų tapymo, atsidėjo kelionėms po pasaulį, kurių metu liejo akvareles. Nenorėdamas, kad apie jo asmenį būtų kalbama, netgi naikino gautus laiškus ir neatsakinėjo į jokius žurnalistų klausimus. Vis tik tai jo neišgelbėjo nuo susidorojimo – toks buvo laikmetis, vėjai pūtė į modernistų bures, visiems atrodė, kad tikras menas tik tas, kurį daro Pikasas ir Matisas. Sardžentui mirus, vieninteliais jo užtarėjais liko tylios jo drobės, kuriose nuostabiai sugautas virpėjo gyvenimas, nepaisant to, kad kritikų pasisakymuose jis buvo ir toliau tik gudrus amatininkas, miklus išpildytojas ir lengvabūdiškas melagis... Šiandien matome kita vaizdą – pamirštas vardas prisikelia iš nebūties, kadangi tapybos kokybė yra vienintelis didybės garantas, o tai, kas buvo kalbama anksčiau, įvardijama kaip dailės istorijos klaida.

  Sardžentas buvo vadinamas geriausiu savo laikmečio portretistu, tačiau vėliau nuo portretų tapymo visiškai atsiribojo. Jis sakė, kad nutapęs vieną portretą įsigija vieną priešą. Neatrodo, kad jo užsakovai, tarp kurių buvo patys turtingiausi Anglijos aristokratai, būtų likę nepatenkinti dailininko darbu, bet meno kritikai šiam talentingam užsieniečiui buvo išties negailestingi. Tad vėlesniais metais Sardžentas kūrė akvareles savo malonumui keliaudamas po vaizdingus Europos ir Afrikos kampelius, užsukdamas pas seną draugą K.Mone į Živerni kaimą. Nors tapytojas nebeturėjo didelės motyvacijos parduoti savo darbus, pirkėjų atsirado ir akvarelėms... Kartu su savo bendraamžiais A.Zornu ir Ž.Sorolja, D.Sardžentas buvo didis tapybos meistras, pasiekdavęs nepaprasto gyvumo tiek portretuose, tiek peizažuose. Be jokios abejonės, kai kurie jo darbai nutapyti impresionistiškai, net jei meno kritika vadina jo tapymo techniką pseudoimpresionizmu. Tikru impresionistu jis nebuvo ne dėl to, kad nebūtų įstengęs, bet dėl to, kad jam tai buvo perdaug paprasta.