Likimas jai lėmė būti dailininke,nes tokioje šeimoje gimus nieko kito ir nelieka.Tėvas E.Lanserė-garsus skulptorius,motina-grafikė,Aleksandro Benua sesuo.To paties Benua,kuris vadovavo ,,Meno pasauliui'' ir buvo viena ryškiausių asmenybių to meto Rusijos kultūriniame gyvenime.Toje šeimoje dailininkų buvo ne vienas ir ne vienoje kartoje.Vis dėlto Zinos debiutas buvo netikėtas net pačiam jos dėdei,kuomet dailininkės autoportretas pasirodė jo kuruojamoje parodoje.Visai ne dėl giminystės,bet pagerbdamas tikro talento blykstelėjimą,jis paskyrė šiam autoportretui nemažai susižavėjimo kupinų eilučių.
    Tą įsimintiną autoportretą Zinaida nutapė užpustytame gimtajame dvarelyje,pavadintame skambiu vardu-Neskučnojė.Tuo metu ji gyveno motinystės džiaugsmais ir rūpesčiais:ištekėjusi už pusbrolio Boriso Seriabriakovo,netrukus susilaukė vaikučių.1917m revoliucijos įvykiai suardė darnų gyvenimą-dvarelis buvo nusiaubtas,kalnų inžinierium dirbęs vyras mirė nuo šiltinės.Jauna našlė su 4 vaikais ir sirguliuojančia motina atsidūrė Charkove,vėliau-Peterburge.Po keleto metų,ieškodama kaip pramaitinti badaujančią šeimą,ji išvyko paskui dėdę į Prancūziją.Ten iš pradžių taip pat sunkiai sekėsi,nes realistiškai žmogiškas ir harmoningas jos menas neturėjo paklausos.Paradoksalu,bet iš Rusijos atėjęs avangardas iš absurdo jau buvo virtęs į ekstravagantiškumą,o iš ekstravagantiškumo-į labai turtingų žmonių užgaidą...Grįžti pas šeimą nebuvo galima,o vaikų pas motiną diktatorinė valdžia irgi nenorėjo išleisti;tik vėliau išleido dvi jauniausias dukras.
    Tik gyvenimo pabaigoje Z.Seriabriakovos menas buvo tinkamai įvertintas tėvynėje.Paskutiniuosius metus ji nugyveno gerbiama ir aukštinama,bet iš Paryžiaus nebegrįžo.Serebriakova yra pirmoji rusų dailininkė moteris,įėjusi į meno istoriją.Šiandien į jos vardą pretenduoja ir Ukraina,kurios teritorijoj dabar randasi buvusi Neskučnojė.Bet pati dailininkė save laikė ruse,nepaisant to fakto,kad jos gyslomis tekėjo ne rusiškas,bet prancūziškas,vokiškas,itališkas ir ispaniškas kraujas.