Tikroji tapyba ir jos atradėjai

Autorius: Vidmantas Jažauskas
Paskelbta 2018-11-03

   Apie garsųjį prancūzų dailininką Eduardą Mane prirašyta daug straipsnių ir knygų. Lionelas Venturis, žymus XX a menotyrininkas sakė: ,,Mane atvėrė kelią kūrybinei vaizduotei, pasiūlydamas matymo laisvės principą''. Pasakyta labai taikliai, nes iki Mane laikų tarsi ir nebuvo kitokio matymo būdo, išskyrus tą, kurį aprobuodavo oficialūs stiliai, kanonai arba visuotinis susitarimas dėl to, kas yra gražu ir teisinga mene. Maištautojų pasitaikydavo ir anksčiau, bet Mane buvo pirmasis, kuris pateikė aiškų ir savitą matymo būdą, kuris savo betarpiškumu ir laisvumu toli pranoko priimtas konvencijas. Tai, ką tapė šis Paryžiaus dendis ,buvo šviežia, gyva, pašėlusiai efektinga ir neabejotinai meniška, tik tas meniškumas buvo kitoks. Todėl dailininko darbai kurį laiką žadino diskusiją, o pilnai pripažinti buvo tik po jo mirties.
   Nors Mane persekiojo kompozicijų idėja, tikrasis jo stiprumas buvo ne jos, bet atvaizdai – t.y. jo mokėjimas atvaizduoti žmogų. Jo herojai iškyla virš aplinkos; jie gyvena savo gyvenimą būdami nepriklausomi nuo gamtos ir siužeto. Jų gyvenimas – tai estetinis gyvenimas, kuris kelia susižavėjimą žiūrovui... Mane manė, kad jis yra realistas, Diego Velaskeso pasekėjas... Neretai jis vadinamas impresionistu, bet jo kūryboje nėra nei vieno paveikslo, kurį būtų galima pavadinti tikrai impresionistišku. Nedalyvavo jis ir impresionistų parodose, nors palaikė draugiškus ryšius su K.Mone, B.Morizo ir kitais impresionistais. Dailės istorijoje Eduardas Mane yra tarsi lūžio taškas, nuo kurio prasideda šiuolaikinė tapyba ir taip yra dėl to, kad jis lankydavosi pasisėdėjimuose Gerbua kavinėje kartu su impresionistų grupės dailininkais, kurie į savo vyresnį kolegą žiūrėjo su didele pagarba ir laikė garbe vadintis jo pasekėjais. Galbūt jo vardą gaubė šiek tiek skandalingos šlovės aureolė dėl kontraversiškai sutiktų ,,Pusryčių ant žolės'' ir ,,Olimpijos". Nors be šių skandalų aptarimo neapsieina nei vienas dailės vadovėlis, vis dėlto pačiam autoriui tokia jo darbų interpretacija buvo netikėta ir jis mažiausiai norėjo būti laikomas maištininku.

   Labai įdomu panagrinėti, ko iš tiesų ieškojo Eduardas Mane, kurio tapybą E.Dega yra pavadinęs ispaniška korta. Net šešetą metų jis studijavo akademisto Toma Kutiuro atelje ir gerai įvaldė senosios klasikinės tapybos principus. Bet jo protą labiau valdė Diego Velaskeso darbai. 1660 metais miręs ispanų karaliaus rūmų dailininkas turėjo dar ir rūmininko tarnybą, atimančią daug laiko, tad jam teko išrasti būdą kaip paspartinti tapymo eigą. Velaskeso drobėse matome tikslius ir įvairius potėpius, užteptus vienu lietimu. Priedo juose regime neįprastai siaurą spalvų gamą, kuri tonaliai jautriai niuansuojama. Galima sakyti, kad Velaskesas pirmasis išmoko vaizduoti išsklaidytą dienos šviesą, o gamtos spalvų margumyną buvo įgudęs perteikti juodos spalvos niuansais. Ši plačių potėpių neiškankinta tapyba jaunajam Mane buvo idealas ir jis neveltui ją vadino tikraja tapyba.

   1856 metais grįžęs iš Italijos Mane Paryžiuje atidaro savo studiją. Tais pačiais metais Florencijoje gimsta Džonas S. Sardžentas, žmogus, kuris Eduardo Mane viziją įgyvendins iki galo. Čia reikia prisiminti, kad pats Mane nepasižymėjo pedagoginiu talentu, arba jo gyvenimo būdas neleido susitelkti ties savo žinių perteikimu kitiems. Bet jis turėjo draugą, iš Lilio kilusį tapytoją Šarlį Diuraną, kuris meno istorijoje žinomas Karoliuso – Diurano slapyvardžiu. Juodu siejo meilė Velaskesui, kurio tapybos studijuoti Diuranas buvo nuvykęs į Madridą. Dailės istorija per mažai įvertina tą faktą, kad E.Mane idėjų perteikėjas buvo ne kuris nors iš impresionistų, bet būtent Karoliusas – Diuranas, turėjęs sėkmingą ir didelę mokinių studiją. Kuomet joje pasirodė aštuoniolikmetis Sardžentas, tikras ir įvairiapusis talentas, pasaulis gavo galimybę stebėti Velaskeso ir van Deiko technikos atgimimą ir tolesnį evoliucionavimą. Bet panašu, kad šią progą pasaulis pražiopsojo. Nors Sardžentas, kaip ir Mane bei Karoliusas – Diuranas buvo pripažinti vyriausybės, įteikusios jiems Garbės legiono kavalierių ordinus, vis dėlto meno istorijos raida ryžtingai suko kita linkme. Būtent iš impresionistų ir postimpresionistų idėjų vėlesnės kartos sėmėsi energijos formaliems ieškojimams, o tikrieji šio judėjimo pradininko E.Mane ketinimai liko užmarštyje.

Iliustracijose

D.Velaskesas . Pilypo IV portretas

E.Mane. Ant  žolės, natiurmortas su žuvimi, čigonė ir kt.

Karoliusas – Diuranas. Eduardo Mane portretas

                       

Vidmantas Jažauskas Tikroji tapyba ir jos atradėjai Vidmantas Jažauskas Tikroji tapyba ir jos atradėjai Vidmantas Jažauskas Tikroji tapyba ir jos atradėjai Vidmantas Jažauskas Tikroji tapyba ir jos atradėjai Vidmantas Jažauskas Tikroji tapyba ir jos atradėjai Vidmantas Jažauskas Tikroji tapyba ir jos atradėjai