Amerikiečių transcendentalistas

Endrius Vajetas buvo labai gerai žinomas ir daugelio mėgstamas JAV dailininkas. Priešingai vyraujančiai nuomonei,kad tai, kas šiuolaikiška privalo kitoniška arba nežmoniška, Endrius visą ilgą savo gyvenimą tvirtai laikėsi realistinio meno nuostatų. Bet realizmas šio iškilaus meistro darbuose yra savitas, meno kritikų vadinamas magiškuoju. Dauguma jo darbų nutapyti gana paprasta technika - tempera ir akvarele... Endrius gimė dailininko šeimoje mažame provincijos miestelyje. Namuose buvo kalbama apie H.D.Toro,skaitomas R.Frostas, L.Tolstojus, tad neatsitiktinai menininko pasaulėžiūroje pagrindiniais dalykais tapo pagarba pasauliui, meilė tiesai ir gyvenimui. Dailininkas buvo išskirtinai prisirišęs prie gimtinės gana skurdaus ir nuobodoko peizažo, ir niekad į nieką nepanoro jo iškeisti. Štai kaip jis pats nusakė savo menines pažiūras:,,Aš negaliu perteikti kokio nors stipraus jausmo be sąryšio su tam tikra vieta...Iš tiesų,aš manau, kad jūsų menas bus tuo aukštesnis, kuo giliau jūs mylėsite tai, ką vaizduojate. Aš tapau Čeds-Fordo kalvas ne todėl,kad jos geresnės už kitas. Aš jas tapau todėl, kad aš čia gimiau ir gyvenu. Man čia turi prasmę kiekvienas daiktas. Vasarą aš važiuoju į Meno valstiją ne todėl,kad ten druskingas oras ar ypatingas vanduo. Aš myliu Meną nežiūrint jo peizažo. Nekenčiu apsimetinėjimo,kurį aš matau daugelyje realistinių paveikslų...Tai neleistina mene. Jei jūs siekiate būti tiktai analitišku, visos nesugaunamos emocijos, apėmusios jus, išsyk išlėks pro langą ir iš paveikslo nieko neliks...Dailininkai šiandien apie viską, ką jie daro galvoja kaip apie darbą. Apie tai reikia pamiršti nes kitaip nesigaus meno kūrinys . Per visą gyvenimą aš niekur nebuvau, tiktai Meno ir Pensilvanijos valstijose. Taip aš apginu save-fiksuodamas tą gyvenimą, kuris mane maitina. Mene svarbu neprarasti švaros...Po kelionės niekada negrįšite toks pat;galbūt tapsite labiau išprusęs. Aš vengiu prarasti naivumą,kuris yra labai svarbus mano darbui." Tuo metu JAV dar tebebuvo stiprios ekspresionizmo pozicijos, bet dalis publikos ėmė gręžtis nuo pernelyg komplikuoto ir drastiško pasaulio suvokimo būdo. Tylios Vajeto akvarelės, kuriose buvo užfiksuoti labai paprasti,gaubiami mįslingos šviesos ir smulkiai detalizuoti motyvai, išties turėjo magišką jėgą... Tai leido jų autoriui, gyvenančiam užmiršto kaimo nuošalumoje, pelnyti ir eilę metų išlaikyti reikšmingiausio šalies dailininko vardą. Nemažai prie šio vardo sukūrimo prisidėjo žmona Betė, per kurios rankas pereidavo viskas, ką nutapydavo Endrius. Be to ji surasdavo dailininkui pozuotojas, tik veltui tikėdavosi, kad remdamasis gražutėmis mergaitėmis vyras sukurs komerciškai patrauklesnius darbus. Iš Endriaus nutapytų jų veidų ir kūnų vis tiek dvelkdavo egzistencinis liūdesys, būties drama. Moteris kaip gamtos tvarinys, amžino gyvybės rato įkūnytoja...Tik po dailininko mirties išaiškėjo,kad slapčia nuo žmonos jis daugelį metų tapė vienkiemyje gyvenusią ūkininkę Helgą (kilusią nuo Karaliaučiaus). Šis taip vadinamas Helgos ciklas yra viena pikantiškiausių praeito šimtmečio meno pasaulio istorijų, dabar dažnai aptarinėjamų meno pasaulyje. Nors dailininko ir modelio santykius gaubia paslaptis, bet iš puikių darbų matyti, kad abiems šie susitikimai buvo savaip brangūs...Garsiausiame E. Vajeto paveiksle ,,Kristinos pasaulis", nutapytame 1940 metais ir tapusiame chrestomatiniu amerikietiškos dailės kūriniu, pavaizduota taip pat moteris, Kristina Olson, serganti cerebraliniu paralyžium. Ji atlieka kasdienę kelionę savo kiemu, per išdegusią žolę, iš namo tvartan ir atgal. Siužetas paprastas; nėra čia nei didelės filosofijos, nei išradingų vaizdo plastikos triukų. Yra moteris, dangus,tuščias kiemas ir jos kelionė. Bet Vajetas tuo ir ypatingas, kad kasdieniai dalykai jo mene virsta nekasdieniais.

Skaityti daugiau

Vėlyvojo Rembrandto atradimai

Vėlyvieji Rembrandto darbai yra nepaprastai vertinami už jų nepakartojamą dramatiškumą, gilų psichologizmą ir novatorišką tapymo techniką. Deja jų nėra daug. Tai galima paaiškinti sunkia didžiojo meistro materialine padėtimi. Po 1658 metais patirto bankroto jis su šeima buvo priverstas gyventi skurdžiuose būstuose, pasilpo regėjimas ir sveikata. Nebeliko ir buvusių rėmėjų bei užsakovų, tad daugumą šio laikotarpio darbų menininkas nutapė siekdamas realizuoti savas mintis, Vėlyvojo laikotarpio Rembrandto temos labai dažnai inspiruotos antikinės istorijos ir mitologijos. Vašingtono Nacionalinėje meno galerijoje ir Mineapolio muziejuje saugomi du Rembrandto šedevrai, vaizduojantys kilmingos romėnės Lukrecijos mirtį. Kuo dailininką patraukė ši istorija? Žinome, kad dorybinga konsulo Koliatino žmona Lukrecija buvo įžūliai išprievartauta savo namuose tuo metu valdžiusio karaliaus Tarkvinijaus Išdidžiojo sūnaus Seksto. Priėmusi vyro priesaiką atkeršyti, Lukrecija nusižudė durklu. Šis įvykis sukėlė masių sukilimą, privedusį prie karalių valdžios Romoje panaikinimo ir respublikinės santvarkos pradžios. Šie Tito Livijaus aprašyti įvykiai buvo gerai žinomi Europoje, o Lukrecijos atvaizdą ne kartą bandė sukurti įžymūs dailininkai. Rembrandto Lukrecija perteikia jaunos moters išgyvenimus atsisveikinant su pasauliu; visas dėmesys čia sutelktas į emocinę būseną. Įtemptas diskusijas meno pasaulyje kelia akivaizdus garsiosios romėnės panašumas į Henrikję Stofels, kuri vadinama Rembranto antraja žmona, jo meile ir gelbėtoja. Henrikjė dailininko namuose pasirodė kaip kepėja po pirmos žmonos Saskijos mirties. Tuo metu Rembrantas turėjo bėdos su psichiškai nestabilia sūnaus aukle Gertje Dirks, ir tik po keleto metų palinko prie Henrikjės. Vesti jos jis negalėjo, nes būtų praradęs teises į mirusios žmonos palikimą. Nežiūrint to, jiedu gyveno kaip vyras ir žmona ir pasirodęs nėštumas užtraukė reformatų bažnyčios rūstybę bei Henrikjės ekskomunikaciją. Tačiau nei tada, nei kai netrukus įvyko bankrotas, kuris galimai buvo susįjęs su tuo pačiu visuomenės požiūriu nepriimtinos meilės skandalu, Henrikjė neišsižadėjo Rembranto. Ji padėjo jam tvarkyti reikalus, įkurdama prekybos dailės kūriniais bendrovę. Deja, 38 metų moters gyvybę nusinešė maras, o po metų Rembrantas nutapė Lukreciją su mylimosios veidu...Gal tuo jis norėjo pabrėžti moters aukos reikšmę, o gal metė kaltinimą visuomenei dėl šios netekties? Lukrecijos temą jis pratęsė darsyk, nutapęs kitą paveikslą, kuriame ji pavaizduota plūstanti krauju. Kai kas mano, kad šįkart papozavo dvylikmetė Kornelija, jo ir Henrikjės dukra. Beje,anksčiau šis paveikslas yra priklausęs LDK didikui Mykolui Jeronimui Radvilai. Rembrandto amžininkai dailės kritikai yra pastebėję, kad jis tapė be modelių, neskaitant šeimos narių ir artimų draugų bei pažįstamų.

Skaityti daugiau

Kur gyveno Klingzoras

,,Atėjo aistringa, gyventi skubanti vasara. Kaitrios dienos, kad ir kokios ilgos, liepsnodamos bėgo lyg degančios vėliavos ; trumpas tvankias mėnesienos naktis keitė trumpos tvankios liūčių naktys, karštligiškai skriejo greitos kaip sapnai, pilnos paveikslų nuostabios savaitės...'' Tai eilutės iš H.Hesės apysakos ,,Paskutinė Klingzoro vasara'',- vieno iš nuostabiausių kada nors parašytų literatūros kūrinių meno tema. Tiems, kurie ją skaitė galbūt įdomu išgirsti ką nors daugiau apie parašymo aplinkybes, pagrindinį herojų ir vietoves, po kurias jis klajojo tapydamas ir palaimingai apsvaigęs nuo gamtos grožio .,,Jis puikiai gyveno Kastanjetoj , savo kilminguose griuvėsiuose, susižavėjęs žvelgė žemyn į guburiuotas kaštonų giraičių nugaras. Smagu būdavo retkarčiais panorėjus nusileisti į apačią iš šito seno miško, didingo pilies pasaulio, stebėti spalvingą ir džiugų žaismą ir jį piešti'' - taip kalba apie savo herojų H.Hesė. Po dvasinės krizės, sukeltos karo išgyvenimų ir artimųjų ligų, rašytojas H.Hesė prisikėlė naujam gyvenimo etapui,- kaip rašoma, po 60 psichoanalizės seansų Lugano sanatorijoje... Tų vietovių grožis pakerėjo jį, ir išsinuomavęs kelis kambarius netolimame priemiestyje Montanjoloje esančioje pilyje, vadinamoje Casa Camuzzi, jis praleido penkis kūrybingus metus ne tik rašydamas knygas, bet ir tapydamas akvareles. 1919 metų liepą-rugpjūtį per kelias savaites buvo parašyta ,,Paskutinė Klingzoro vasara'', kuri dar tais pačiais metais išleista pelnė neblėstantį populiarumą. Montanjola joje pakeista į Kastanjetą ir sukurtas įspūdis lyg veiksmas vyktų šiaurės Italijoje. Betgi Lugano prefektūroje iš tiesų vyrauja italų kalba ir kultūra...Vieni dailininko Klingzoro paveiksle įžvelgė van Gogo bruožus, kiti jame matė garsų ekspresionistą L.Kirchnerį, bet greičiausiai tai buvo paties autoriaus alter ego,- jo kaip dailininko savęs projekcija. Atrodo, kad Montanjolos periodu akvarelių tapymas Hesei buvo daugiau nei pomėgis. Vis tik rašytojiška plunksna jam tarnavo kur kas geriau. Jos pagalba jis sukūrė įspūdingas istorijas, palietė slaptas savo laikmečio gelmes ir tapo Nobelio laureatu. Vokiečių literatūroje Hesės vardas stovi šalia tokių gigantų kaip Tomas Manas, V. Getė, F. Šileris. H.Hesės atminimui Montanjoloje įkurtas muziejus, jame vyksta konferencijos. O kambarys Casa Camuzzi pilyje ,suteikęs jam tiek įkvėpimo valandų, yra labai lankytojų mėgstamas, užfiksuotas ne vienoje drobėje, tame tarpe ir puikaus dailininko Hanso Purmano.

Skaityti daugiau

Įsiklausant į Hoperio tylą

Amerikiečių dailininkas Edvardas Hoperis dailės kritikų yra vadinamas magiškuoju realistu,sukūrusiu raiškų,įsimenantį tapybos stilių. Galbūt individualizmo dvasia jame užgimė studijuojant dailę Niujorke pas garsų dailininką Henrį,kurio pedagoginis devizas buvo ganėtinai originalus :,,Išauklėk save pats,neleisk to padaryti kitiems"...Nors ir buvo nesyk aplankęs Europos miestus,mokesis Paryžiuje,Hoperis nesusižavėjo nei madingomis meno srovėmis, nei europietišku kraštovaizdžiu. Negalėdamas pragyventi iš tapybos,jis kurį laiką dirbo reklamos dailininku,ir tik nuo 1924 metų jo reikalai pasisuko palankesne kryptimi. Po keleto sėkmingų parodų jis įsigijo automobilį ir su juo apvažiavo daugelį valstijų,stebėdamas kaip gyvena žmonės,ieškodamas išraiškingų pastatų...Visur ir visada ji palaikė žmona Jozefina,buvusi dailininko vadybininke, pozuotoja, atstove ir teisininke. Ji turėjo komunikabilumo dovaną,kurios stigo Hoperiui; dėka žmonos jam pavyko užčiuopti savitą požiūrį į visuomeninius reiškinius ir amerikietišką tikrovę,praturtinti paveikslų siužetus moteriško pasaulio temomis,o po to šį požiūrį jiedu sugebėjo paversti plačiai pripažintu,nepaisant skepticizmo ar sausumo dozės,esančios jo mene. Hoperis amerikietišką kasdienybę vaizduoja dviprasmiškai,-pasigesdamas joje šilumos,dvasinių ryšių, tačiau su meile ir simpatija. Į žurnalistės klausimą,ar jis siekia pavaizduoti individualizmo problemą, nešnekus dailininkas nedavė aiškaus atsakymo. ,,Tai gali būti tiesa, gali ir nebūti"'...Jo herojai dažnai vieniši žmonės,gyvenantys stiklo,betono ir metalo džiunglėse,apšviesti nejaukia monotoniška šviesa. Toks pasaulis slepia grėsmę,o gerbūvis veikiau slegia nei išlaisvina. Bet dailininkas nenurodo išeičių iš šios padėties; jas turi rasti pats žiūrovas. Orientyru gali būti Hoperio pasakyti žodžiai apie tai,kad menas turi išreikšti vidinį gyvenimą,kuris yra svarbiausias dalykas šiame pasaulyje.

Skaityti daugiau

Kaip japonai padėjo atsirasti impresionizmui

1885 metais Vincentas van Gogas laiške broliui rašė,kad visas sienas savo dirbtuvėje nusikabinėjo japoniškomis graviūromis. Hagos uoste jis nebrangiai įsigijo didelį rinkinį Hirošigės, Utamaro,Hokusajaus ir kitų japonų dailininkų darbų. Iki pat savo kūrybinio kelio pabaigos jis japonizavo, kitaip sakant,vertė europietišką tapybą į japonišką, arba atvirkščiai- japonišką matymą pritaikė europietiškiems motyvams. Be to jis darė graviūrų kopijas aliejumi ir naudojo jas portretų fonuose. Japoniškos graviūros jam padėjo perprasti impresionistinį komponavimo būdą- ir neatsitiktinai, nes patys impresionistai geru dešimtmečiu anksčiau daug ką perėmė iš japonų meistrų. Kaip tai atsitiko? Net 250 metų tęsėsi Japonijos saviizoliacija,vadinamasis Edo periodas,kuomet šalies valdovai draudė bet kokią prekybą ir ryšius su užsienio valstybėmis. Amerikiečiai ne sykį bandė tartis su savo Ramiojo vandenyno kaimynais,tačiau nesėkmingai, kol galiausiai buvo suformuota karinė-diplomatinė ekspedicija, vadovaujama komadoro Metju Perio (Matthew C.Perry 1794-1858). Flotilę sudarė 10 gerai ginkluotų fregatų,kurios į Japoniją plaukė per Atlanto ir Indijos vandenynus gana ilgą laiką,tačiau japonai net ir sužinoję apie artėjantį grėsmingą laivyną,nesuskubo pasiruošti gynybai, galbūt todėl,kad siogūnas Tokugava sirgo,o be jo įsakymo nebuvo nieko daroma.Pademonstravęs karinį pranašumą,Peris privertė japonus tartis.Sutarties pasirašymas užsitęsė,bet vis dėlto,nebegalėdamas atidėlioti ir priešintis spaudimui,siogūną pavadavęs ministras Abė Masahiro sutiko su amerikiečių sąlygomis. Komadoras Peris yra šlovinamas kaip žmogus,atvėręs Vakarams prekybą su Japoniją,bet ne visuomet įvertinama,kokią didžiulę įtaką jo žygis padarė Europos menui. Mat kartu su japoniškomis prekėmis į Europos uostus plūstelėjo ukiyo-e stiliaus graviūrų atspaudai, sukėlę milžinišką susidomėjimą jaunos kartos menininkų tarpe.Europiečiai susidūrė su kitokio mąstymo ir matymo kūriniais,kurie atstovavo gal net senesnę meninę tradiciją. Edmundas de Valis rašė: ,,Patys japonų paveikslų sandaros principai kalbėjo apie tai,kad galima mus supančioje aplinkoje įžvelgti kitokią prasmę.Nereikšmingas tikrovės fragmentas-nešikas,besikasantis galvą,moteris su verkiančiu kūdikiu,šuo,bėgantis kairėn-viskas staiga tampa ne mažiau svarbu nei didžiulis kalnas,stūksantis horizonte.Kasdieninis gyvenimas čia teka vieną kartą ir be repeticijų. Impresionistai išmoko suskaidyti gyvenimą į gabalėlius ir rodyti juos greitų žvilgtelėjimų principu.'' E.Mane, E.Dega,K.Mone patys pirmieji pritaikė japonišką komponavimo sistemą,leidžiančią pasiekti didesnį betarpiškumo įspūdį. Vėliau japoniškas graviūras tyrinėjo,kopijavo ir pritaikė savoje stilistikoje V. van Gogas, A.de Tulūz-Lotrekas, P.Gogenas ir kiti.. Tuo tarpu P.Sezanas,kuris pašiepdavo tuos ,, kinietiškus paveikslėlius'',kaip jis sakydavo,vis tik įvertino japonų menininkų atradimus ir dalinai pritaikė juos savuose peizažuose. Tai matyti palyginus jo tapytą slėnį prieš šv,Viktorijos kalną netoli Ekso su Utagavos Hirošigės darbais...Beje,įdomu tai,kad paskutiniojo didžiojo ukiyo-e meistro Hirošigės gyvenimo datos beveik tiksliai sutampa su Metju Perio datomis. Galima tik spėlioti,ar šie du vyrai,padarę tokį didelį poveikį Europos menui patys to nežinodami,buvo susitikę Perio vizitų į Japoniją metu? Praėjus vos porai dešimtmečių patys japonai savo ruožtu ėmė atrasti impresionizmą ir labai jį pamėgo.Pirmoji tai atliko premjer ministro anūkė Takeko Kuroki,aplankiusi K.Mone Živerni kaime. 10 metų Paryžiuje praleidęs Kuroda Seiki pats tapo impresionistu ir išpopuliarino tokios rūšies tapybą Japonijoje.

Skaityti daugiau

Menas su tragedijos ženklu

Modiljanis suformavo savo stilių per kaukę,tą visuotinę kaukę,kurią jis matė visur XX a pradžios Paryžiuje. Po Europos meninę sostinę jis klajojo palaimingai neturtingas ir apsvaigęs tiek nuo vyno,tiek nuo spalvų,formų ir linijų...Linijos gyvenimas jo drobėse,piešiniuose ir skulptūrose turtingas ir įvairus- jos pagalba Modiljanis jungia paviršių su gelme. Plaukianti,minkšta, arba atvirkščiai-tvirta,grubi,sustorinta,ji karts nuo karto pažeidžia realumą ir vėl jį atstato paradoksaliai ir nelauktai...Be šviesotamsos modeliavimo,vien tik linija ir spalvos niuansais,Modiljanis išgauna apimties,gilumos pojūtį,priverčia vaizduojamą kūną kvėpuoti,pulsuoti vidine šviesa...Kaip didis dailininkas,jis geba atvaizduoti nematomą;jo portretai-tai modelio gyvenimo atspėjimas,perkūrimas ir pratęsimas. Tuo būdu kubizmo klestėjimo laikais, Modiljanio menas išsaugojo ryšius su realistiniu pasaulio vaizdavimu. Kartą vienas vyriškis prisiminė kaip Modiljanis tapė jo portretą.,,Jis mažai į mane žiūrėjo.Ir net kai žiūrėjo,rodėsi tai daro ne dėl to,kad įsižiūrėtų į mano bruožus,bet,kad patikslintų tai,ką buvo jau padaręs.Tarsi būtų iš anksto susidaręs mano vidinį atvaizdą,ir dabar tiktai prabėgomis retkarčiais lygintų su mano išoriniu vaizdu''...Atspindėdamas matomą,dailininkas jį poetiškai savaip perkuria,pagimdo iš naujo. Portretų fonai taip pat iškalbingi-juose dažnai vaizduojama durų varčia,o spalvos svarbios modelio psichologinei charakteristikai. Modiljanis priverčia žiūrovą matyti pasaulį pagal jo sukurtas grynosios estetikos taisykles.Tame susilydę jo šaknys- Italijos meno pažinimas ;jo socialiniai ir filosofiniai siekiai,jo poetinis talentas.Nežiūrint savo bohemiško plevėsos ir pernelyg gražaus dvasios aristokrato įvaizdžio,už kurio rodos turėjo slypėti tik lengvabūdiškumas,Modiljanis išlieka kaip vienas originaliausių ir įsimintiniausių modernizmo kūrėjų...Savo meninius atradimus,iš pažiūros tokius spontaniškus,jis buvo giliai išmąstęs.,,Nekalbėkite man apie kubistus.Jie ieško tik priemonių,nekreipdami dėmesio į gyvenimą,kuris valdo tas priemones.Genijus jo esmę turi pagauti iškart,iš pirmo žvilgsnio'',-sakė jis.

Skaityti daugiau

Didysis portretistas

 Kuomet kalbama apie menininkų draugystę su stikleliu, neretai prisimenamas olandų dailininkas portretistas Fransas Halsas. Taip yra todėl, kad kažkuris iš jo biografų užrašė ypatingai daug anekdotų, bylojančių apie šį dailininko pomėgį. Jei tikėtume jais, tuomet turėtume manyti, kad Halsas buvo nuolat girtas. Kaip buvo iš tikrųjų ne taip lengva sužinoti, nes jokie kiti istoriniai šaltiniai šių duomenų nepatvirtina. Aptariant šį klausimą reikėtų remtis jo kūryba.   O ji gausi ir giliai meistriška. Argi būtų alkoholis būtų įkvėpęs tokį įvairų, tikslų ir staigų potėpį, gyvas spalvas, visapusišką gyvenimo pažinimą? Stebint Franso Halso nutapytus veidus aplanko pojūtis, kad šiuos žmones esi jau matęs – tokie jie išraiškingi. Juos sutvėręs kūrėjas vargu ar galėjo būti nepataisomas girtuoklis; jei taip būtų buvę, kažin ar jis būtų išlaikęs kūrybinį pajėgumą iki pačios senatvės. O jei taip vis tik buvo, telieka tik stebėtis jo neišsenkančia energija... Pagal biografiją žinoma, kad jis buvo kilęs iš Flandrijos, bet dar kūdikystėje su tėvais persikėlė į protestantišką Olandiją. Gyveno Harleme, kuris nors ir nebuvo didžiausias meno centras tais tapybos klestėjimo laikais, bet turėjo savo dailininkų gildiją ir meno akademiją. Buvo dusyk vedęs, turėjo 10 vaikų. Keturi jo sūnūs ir jaunesnysis brolis irgi buvo dailininkai. Nors ir garsėjo kaip nepranokstamas portretistas, vienok patyrė skurdo dalią – šalia tapybos turėjo griebtis ir pagalbinių uždarbių. Jo dirbtuvę lankė nemažas mokinių būrys, bet dar daugiau pasekėjų Fransas Halsas sulaukė kai jo tapyba buvo iš naujo atrasta ir reikiamai įvertinta XIX a Europoje atsiradus realizmo ir impresionizmo judėjimams.

Skaityti daugiau

Vladas Eidukevičius, žmogaus gyvenimas

2008 metais vasario oras buvo šiltas kaip balandžio. Vienądien būdamas Kaune ir turėdamas šiek tiek laiko, panorau apžiūrėti vietas kur gyveno, tapė ir žuvo dailininkas Vladas Eidukevičius. T.Sakalauskas viename straipsnyje buvo net brėžinuką įdėjęs, kuriame pažymėtas dailininko būstas Dariaus ir Girėno gatvėje Aleksote. Būtent būstas, o ne namas, nes Eidukevičius buvo apsigyvenęs buvusio dvaro nenaudojamo akmeninio ūkinio pastato palėpėje. Toks pasirinkimas turėtų atrodyti keistas, nežinant Eidukevičiaus charakterio ir gyvenimo būdo, kurį kai kas vadino ekscentrišku, keistu ir gal net asocialiu... 1932 metais jis sugrįžo į gyventi Kauną, kuriame buvo gimęs 1891 metais, bet vaikystėje su šeima persikėlęs Rygon. Sugrįžo po bent poros dešimtmečių klajonių po įvairias šalis: Rusiją, kur mokėsi Peterburge ir Maskvoje, Vokietiją (mokėsi Miunchene), Prancūziją, Italiją, Korsiką. Tiesa, prieš Kauną porą metų pagyveno Rygoje – po motinos mirties, kartu su dviem seserimis, viename ne perdaug erdviame bute. Taip, kad Eidukevičius buvo įpratęs prie spartietiškų gyvenimo sąlygų – prausdavosi kiemo bačkoje, stovėjusioje po lietvamzdžiu, o geriamo vandens su arbatiniu atsinešdavo iš kitos Nemuno pusės, nuo Katedros, nes ten vanduo skanesnis... Pasirinko jis tą kumetyną todėl, kad nuo jo atsiveria puiki Kauno senamiesčio panorama – tobulas tapybinis motyvas.

Skaityti daugiau

Norvegiškos misterijos

  Norvegija ne visada buvo tokia klestinti ir stebinanti poniškomis ydomis bei įstatymų keistenybėmis šalis. Kristijanijoje (dabar Oslas) alkanas klaidžiojo jaunas rašytojas Knutas Pedersenas, kitaip – Hamsunas, kurį kai kas vadina moderniosios literatūros pradininku. Apie savo badavimo periodą 1890 metais jis parašė neregėto įtaigumo apysaką Sult, (verčiama kaip Badas)... Tuo pat metu skursdamas Berlyne klajojo dailininkas Edvardas Munkas, jaunesnis trimis metais, 1893 metais sukūręs ,,Šauksmą'', kuris laikomas epochos simboliu, o pats Munkas - vienu iš svarbiausių ir įtakingiausių šiuolaikinių dailininkų. Garsusis jo kūrinys ,,Šauksmas'' (pastelinis variantas) 2012 metais aukcione buvo parduotas už įspūdingą 120 mln dolerių sumą. Dailininkas šiame darbe siekė pavaizduoti kaip stiprus susijaudinimas pakeičia pasaulio matymą. Taigi, Munko tikslas nebe akies įspūdžių fiksavimas, kas būdinga impresionizmui, bet bandymas pavaizduoti jausmus. ,,Liga, pamišimas, mirtis buvo tie angelai, kurie apsupo mano lopšį ir lydėjo mane visą gyvenimą'' – sakė dailininkas. Anksti mirus motinai penki šeimos vaikai buvo globojami tetos ir į misticizmą linkusio tėvo, kurį sūnus vėliau apibūdino kaip temperamentingai susijaudinusį, liguistai religingą žmogų, pasėjusį pamišimo sėklas... Edvardas vaikystėje dažnai sirgdavo, likęs namie daug piešdavo. Pabandęs inžinerijos mokslus dėl prastos sveikatos juos metė ir nuo 1880 metų atsidėjo dailei. Kadangi talento nestokojo, dailės mokykloje buvo priimtas iškart į vyresnes klases, nuolat skatinamas stipendijomis ir stažuotėmis Prancūzijoje. Sulaukęs 26 metų jau surengė pirmąją parodą Osle. Tuo metu jis pabandė gyventi bohemišką gyvenimą, tačiau jautriai sielai alkoholis ir triukšminga kompanija visiškai netiko, po kurio laiko sukėlė depresiją. Munkas bent kiek atsigavo tik pasišalinęs į vienatvę 1915 metais nusipirktoje sodyboje, kurią aptvėrė aukšta tvora. Nors jo darbai jau sklido po visą pasaulį, keldami pasekėjų susižavėjimą ir atnešdami finansinę sėkmę, jų autorius gyveno taip, tarsi tie dalykai jo visai neliestų. Jis svajojo apie tai, kaip norėtų atvaizduoti gyvus, jaučiančius ir kenčiančius žmones visame jų būties dramatizme. Dekadansas, simbolizmas, ekspresionizmas – tokiais žodžiais bandoma nusakyti E.Munko ieškojimų kryptį, tačiau ji visada buvo individuali ir netikėta. Tie, kuriems teko dirbti fabrike, turėtų suprasti kaip jaučiasi žmogus, kurį judantis srautas vakare išneša pro fabriko vartus. E.Munko paveiksle matome barzdotus vyrus tuščiais veidais ir tamsiomis akimis lyg grėsmingus vaiduoklius žingsniuojančius grindiniu. Vėlyvas autoportretas parodo vienišą senyvo dailininko figūrą reikšmingai stovinčią tarp didelio laikrodžio ir lovos. Munkui buvo 80 metų, kuomet žiemą sprogęs vokiečių amunicijos sandėlys išdaužė jo vilos langus. To pasekoje gautas bronchitas nuvarė dailininką į kapus.

Skaityti daugiau