VIDMANTAS JAŽAUSKAS

TALENTINGI NEŽINOMIEJI

Peter Coker 1926-2004 Kalbant apie reto talento britų tapytoją Peterį Kokerį iškyla du klausimai: kokiu būdu sėkmė nusigręžia nuo išties puikaus menininko, bei kiek stipriai meno procesus įtakoja politika? Šiandien P.Kokerį geriausiu atveju žino tik britų dailės istorijos specialistai,priskiriantys jį 1950-1960 metais buvusiai įtakingai taip vadinamai ,,Virtuvės kriauklės mokyklai''. Šios mokyklos atstovų paveiksluose regime itin proziškus nenukraustytų stalų,kriauklių ir vonių motyvus,išpopuliarintus ekstravagantiško humoro nestokojusio londoniečio Džono Bratbio (John Bratby, 1928-1992).Šį judėjimą galimą vertinti kaip anglišką atsvarą amerikietiškam abstrakcionizmui,paremta ne tiek idėjomis,kiek forma. Tačiau iš Esekso kilusio Kokerio kūriniai stovi kiek nuošaliau nuo Virtuvinės kriauklės dvasios. Jie pasižymi rimtu įsigilinimu į vaizduojamą objektą,puikia tapysena,kurioje galima įžvelgti ne anglišką,bet veikiau prancūzišką tradiciją.Įdomi jo darbų serija nutapyta kaimyno mėsininko parduotuvėje. Peteris Kokeris į meną atėjo nuosekliu lavinimosi keliu.Lankė šv.Martyno meno mokyklos vakarines klases,įstojo į Karališkąją menų kolegiją,kur pasižymėjo kaip gabus,darbštus ir daug žadantis studentas.,,Seno vyro portretas" už kurį buvo pelnyta stipendija,rodo pačius geriausius dailininko bruožus.1954-siais jaunas menininkas jau buvo pasirengęs autorinei parodai prestižinėje Teito (Tate) galerijoje.Tačiau atsitiko taip,kad parodos metu toje pat galerijoje vyko iš Niujorko moderniojo meno muziejaus atvežta Amerikos abstraktaus ekspresionizmo grandų paroda. Toks sutapimas nulėmė,kad į Kokerio parodą užsuko labai nedaug žiūrovų,o laikraščiai nieko apie ją neparašė, išskyrus vieną marksistinių pažiūrų leidinį. Reikia paminėti,kad tada vyko šaltasis karas,kurio metu CŽV naudojo specialią programą,pagal kurią amerikietiškasis dailės avangardas buvo pristatomas kaip vakarietiško laisvojo pasaulio afiša ir išraiška.Socializmo stovykla jam priešpriešino Kremliaus reglamentuojamą socialistinį realizmą. Kiekvienas realistiniu metodu dirbęs dailininkas rizikavo įgyti nepageidaujamą kairuolio šlovę,kaip atsitiko ir P.Kokeriui.Maža to,be šios nesėkmės dailininką užklupo ir kita-insultas,po kurio galimybė dirbti buvo labai suvaržyta,kelioliką metų jis beveik neprisilietė prie teptukų, o paskutiniais gyvenimo metais pamėginęs sugrįžti nebepasiekė jaunystės išraiškos stiprumo. Paula Modersohn-Becker 1976-1907 Paulos vaikystė prabėgo Dresdeno priemiestyje.Ji buvo trečias vaikas liberalioje biurgeriškoje šeimoje,turinčioje kilmingo kraujo,bet nelabai turtingoje ir gana kosmopolitiškoje.Apie tuos vaikystės metus mažai žinoma,bet manoma,kad mergaitės pasaulėjautai turėjo didelės įtakos vienas nelaimingas įvykis.Paulą su dvynėmis sesutėmis žaidusią smėlio karjere,užpylė smėlis.Ji ir viena sesutė buvo išgelbėtos,bet trečioji užduso po smėliu...Dailininkės biografai mano,kad ši nelaimė sustiprino Paulos fatalizmą ir skatino ją beatodairiškumui mene ir gyvenime. Vėliau Paulos šeima įsikūrė Bremene.Meninio išsilavinimo ji siekė privačiose studijose,neapsiribodama vietinėmis,bet trumpam laikui išvykdama į sostines-Berlyną,Londoną,Paryžių.Vokietijoje tuo metu buvo populiarios dailininkų kolonijos-kuomet būrelis bendraminčių apsigyvena vaizdingoje vietovėje ir ten dirba ilgą laiką,jungiami idealizuoto patriarchalinio kaimo vizijos.Viena jų gyvavo Vorpsvedėje,netoli Bremeno.Paula išsiprašė tėvų,kad jie leistų ir jai čia apsistoti ir tai buvo jos kūrybos pradžia.Bet pristačiusi savo peizažus publikai,ji greit sulaukė kritikos.Polinkis supaprastinti formas tuo metu Vokietijoje dar buvo per drąsi naujovė,tad Paulai bendraminčių teko ieškoti Paryžiuje,kur ją ypač veikė Sezano ir Gogeno dailė. Dailininkės asmeninis gyvenimas klostėsi komplikuotai.1900 m ji ištekėjo už našliu tapusio Vorpsvedės tapytojo O.Modersono,kurio paveikslais žavėjosi,ir kuris regis palaikė jos pačios meninius ieškojimus.Bet ją vis labiau traukė Paryžius,kai tuo tarpu jos vyrui užtekdavo kaimo nuošalumos.Po kelerių metų Paula nusprendė vyrą palikti ir persikelti Paryžiun.Vis dėlto tai padaryti nebuvo taip paprasta dėl daugelio priežasčių.1906m Paula prašė vyro skyrybų ir pinigų gyvenimo pradžiai.Modersonas vis dar tikėjosi žmoną susigrąžinti,tad ir pats nuvyko gyventi į Paryžių.1907m pavasarį Paula pasijuto nėščia,kas ją pradžiugino, ir grįžo su vyru į Vokietiją.Lapkričio 2 d pagimdė dukterį,po sunkaus gimdymo jai buvo paskirtas lovos ręžimas.Pasikėlus iš patalo prasidėjo embolija ir dailininkė mirė,prieš mirtį pasakius ,,kaip gaila''... Vera Rockline 1896-1938 Vera Šlezinger gimė Maskvoje, žydo ir prancūzės šeimoje. Mokėsi pas I.Maškovą, kuris ją vadino talentingiausia savo mokine. Vėliau Kijeve mokėsi pas kubizmo idėjomis susižavėjusią dailininkę Aleksandrą Ekster, kuri įskiepijo savo studentei darbštumo ir nepriklausomybės dvasią. Karų ir revoliucijų epochoje jaunos dailininkės kelias buvo vingiuotas. Kurį laiką pagyvenusi Tbilisyje, ji su vyru išvyko Prancūzijon ir apsistojo pas motinos gimines.Netrukus Vera pasirodo Monmartre, dalyvauja Rudens salono ir Nepriklausomų dailininkų parodose, pasirašinėja vyro pavarde Rochlina. Bet ryški asmenybė neišsiteko vien tik žmonos vaidmenyje; sulaukusi sėkmės,Vera stengiasi įgyvendinti savo svajonę-atsidėti meninei kūrybai. Jos darbus pastebėjo ir palankiai vertino meno kritikai,kurie vadino ją didžiųjų venecijiečių seserimi,o meno žurnalas L'Art et les Artistes Rochlinos manierą pavadino Kurbe ir Renuaro balansu.Tuo metu perėjusi per impresionizmo ir kubizmo etapus dailininkė tik jai būdingu stiliumi tapė moterų portretus ir aktus. Intymūs, nušviesti švelnios šviesos, kiek primerktomis akimis,šie veidai atrodo paslaptingi ir patrauklūs,pateikiantys mįslę apie juos užfiksavusią kūrėją.Neišliko nei vieno jos pačios teksto apie savo kūrybą; dėl neaiškių priežasčių Vera baigė gyvenimą savižudybe.Ryškus jos talentas,trumpai žybtelėjęs meno sostinės padangėje, greitai buvo primirštas. Turbūt tarpe daugybės nepelnytai pamirštų XX a dailininkų, Verą Rochliną galima pavadinti viena iš nepelnyčiausiai pamirštų,nes pamačius jos darbus nekyla nei mažiausios abejonės dėl jos talento dydžio. Pati subtiliausia kokia tik gali būti tapyba-taip apibūdinčiau šios dailininkės darbus.

Skaityti daugiau

Amerikiečių transcendentalistas

Endrius Vajetas buvo labai gerai žinomas ir daugelio mėgstamas JAV dailininkas. Priešingai vyraujančiai nuomonei,kad tai, kas šiuolaikiška privalo kitoniška arba nežmoniška, Endrius visą ilgą savo gyvenimą tvirtai laikėsi realistinio meno nuostatų. Bet realizmas šio iškilaus meistro darbuose yra savitas, meno kritikų vadinamas magiškuoju. Dauguma jo darbų nutapyti gana paprasta technika - tempera ir akvarele... Endrius gimė dailininko šeimoje mažame provincijos miestelyje. Namuose buvo kalbama apie H.D.Toro,skaitomas R.Frostas, L.Tolstojus, tad neatsitiktinai menininko pasaulėžiūroje pagrindiniais dalykais tapo pagarba pasauliui, meilė tiesai ir gyvenimui. Dailininkas buvo išskirtinai prisirišęs prie gimtinės gana skurdaus ir nuobodoko peizažo, ir niekad į nieką nepanoro jo iškeisti. Štai kaip jis pats nusakė savo menines pažiūras:,,Aš negaliu perteikti kokio nors stipraus jausmo be sąryšio su tam tikra vieta...Iš tiesų,aš manau, kad jūsų menas bus tuo aukštesnis, kuo giliau jūs mylėsite tai, ką vaizduojate. Aš tapau Čeds-Fordo kalvas ne todėl,kad jos geresnės už kitas. Aš jas tapau todėl, kad aš čia gimiau ir gyvenu. Man čia turi prasmę kiekvienas daiktas. Vasarą aš važiuoju į Meno valstiją ne todėl,kad ten druskingas oras ar ypatingas vanduo. Aš myliu Meną nežiūrint jo peizažo. Nekenčiu apsimetinėjimo,kurį aš matau daugelyje realistinių paveikslų...Tai neleistina mene. Jei jūs siekiate būti tiktai analitišku, visos nesugaunamos emocijos, apėmusios jus, išsyk išlėks pro langą ir iš paveikslo nieko neliks...Dailininkai šiandien apie viską, ką jie daro galvoja kaip apie darbą. Apie tai reikia pamiršti nes kitaip nesigaus meno kūrinys . Per visą gyvenimą aš niekur nebuvau, tiktai Meno ir Pensilvanijos valstijose. Taip aš apginu save-fiksuodamas tą gyvenimą, kuris mane maitina. Mene svarbu neprarasti švaros...Po kelionės niekada negrįšite toks pat;galbūt tapsite labiau išprusęs. Aš vengiu prarasti naivumą,kuris yra labai svarbus mano darbui." Tuo metu JAV dar tebebuvo stiprios ekspresionizmo pozicijos, bet dalis publikos ėmė gręžtis nuo pernelyg komplikuoto ir drastiško pasaulio suvokimo būdo. Tylios Vajeto akvarelės, kuriose buvo užfiksuoti labai paprasti,gaubiami mįslingos šviesos ir smulkiai detalizuoti motyvai, išties turėjo magišką jėgą... Tai leido jų autoriui, gyvenančiam užmiršto kaimo nuošalumoje, pelnyti ir eilę metų išlaikyti reikšmingiausio šalies dailininko vardą. Nemažai prie šio vardo sukūrimo prisidėjo žmona Betė, per kurios rankas pereidavo viskas, ką nutapydavo Endrius. Be to ji surasdavo dailininkui pozuotojas, tik veltui tikėdavosi, kad remdamasis gražutėmis mergaitėmis vyras sukurs komerciškai patrauklesnius darbus. Iš Endriaus nutapytų jų veidų ir kūnų vis tiek dvelkdavo egzistencinis liūdesys, būties drama. Moteris kaip gamtos tvarinys, amžino gyvybės rato įkūnytoja...Tik po dailininko mirties išaiškėjo,kad slapčia nuo žmonos jis daugelį metų tapė vienkiemyje gyvenusią ūkininkę Helgą (kilusią nuo Karaliaučiaus). Šis taip vadinamas Helgos ciklas yra viena pikantiškiausių praeito šimtmečio meno pasaulio istorijų, dabar dažnai aptarinėjamų meno pasaulyje. Nors dailininko ir modelio santykius gaubia paslaptis, bet iš puikių darbų matyti, kad abiems šie susitikimai buvo savaip brangūs...Garsiausiame E. Vajeto paveiksle ,,Kristinos pasaulis", nutapytame 1940 metais ir tapusiame chrestomatiniu amerikietiškos dailės kūriniu, pavaizduota taip pat moteris, Kristina Olson, serganti cerebraliniu paralyžium. Ji atlieka kasdienę kelionę savo kiemu, per išdegusią žolę, iš namo tvartan ir atgal. Siužetas paprastas; nėra čia nei didelės filosofijos, nei išradingų vaizdo plastikos triukų. Yra moteris, dangus,tuščias kiemas ir jos kelionė. Bet Vajetas tuo ir ypatingas, kad kasdieniai dalykai jo mene virsta nekasdieniais.

Skaityti daugiau

Vėlyvojo Rembrandto atradimai

Vėlyvieji Rembrandto darbai yra nepaprastai vertinami už jų nepakartojamą dramatiškumą, gilų psichologizmą ir novatorišką tapymo techniką. Deja jų nėra daug. Tai galima paaiškinti sunkia didžiojo meistro materialine padėtimi. Po 1658 metais patirto bankroto jis su šeima buvo priverstas gyventi skurdžiuose būstuose, pasilpo regėjimas ir sveikata. Nebeliko ir buvusių rėmėjų bei užsakovų, tad daugumą šio laikotarpio darbų menininkas nutapė siekdamas realizuoti savas mintis, Vėlyvojo laikotarpio Rembrandto temos labai dažnai inspiruotos antikinės istorijos ir mitologijos. Vašingtono Nacionalinėje meno galerijoje ir Mineapolio muziejuje saugomi du Rembrandto šedevrai, vaizduojantys kilmingos romėnės Lukrecijos mirtį. Kuo dailininką patraukė ši istorija? Žinome, kad dorybinga konsulo Koliatino žmona Lukrecija buvo įžūliai išprievartauta savo namuose tuo metu valdžiusio karaliaus Tarkvinijaus Išdidžiojo sūnaus Seksto. Priėmusi vyro priesaiką atkeršyti, Lukrecija nusižudė durklu. Šis įvykis sukėlė masių sukilimą, privedusį prie karalių valdžios Romoje panaikinimo ir respublikinės santvarkos pradžios. Šie Tito Livijaus aprašyti įvykiai buvo gerai žinomi Europoje, o Lukrecijos atvaizdą ne kartą bandė sukurti įžymūs dailininkai. Rembrandto Lukrecija perteikia jaunos moters išgyvenimus atsisveikinant su pasauliu; visas dėmesys čia sutelktas į emocinę būseną. Įtemptas diskusijas meno pasaulyje kelia akivaizdus garsiosios romėnės panašumas į Henrikję Stofels, kuri vadinama Rembranto antraja žmona, jo meile ir gelbėtoja. Henrikjė dailininko namuose pasirodė kaip kepėja po pirmos žmonos Saskijos mirties. Tuo metu Rembrantas turėjo bėdos su psichiškai nestabilia sūnaus aukle Gertje Dirks, ir tik po keleto metų palinko prie Henrikjės. Vesti jos jis negalėjo, nes būtų praradęs teises į mirusios žmonos palikimą. Nežiūrint to, jiedu gyveno kaip vyras ir žmona ir pasirodęs nėštumas užtraukė reformatų bažnyčios rūstybę bei Henrikjės ekskomunikaciją. Tačiau nei tada, nei kai netrukus įvyko bankrotas, kuris galimai buvo susįjęs su tuo pačiu visuomenės požiūriu nepriimtinos meilės skandalu, Henrikjė neišsižadėjo Rembranto. Ji padėjo jam tvarkyti reikalus, įkurdama prekybos dailės kūriniais bendrovę. Deja, 38 metų moters gyvybę nusinešė maras, o po metų Rembrantas nutapė Lukreciją su mylimosios veidu...Gal tuo jis norėjo pabrėžti moters aukos reikšmę, o gal metė kaltinimą visuomenei dėl šios netekties? Lukrecijos temą jis pratęsė darsyk, nutapęs kitą paveikslą, kuriame ji pavaizduota plūstanti krauju. Kai kas mano, kad šįkart papozavo dvylikmetė Kornelija, jo ir Henrikjės dukra. Beje,anksčiau šis paveikslas yra priklausęs LDK didikui Mykolui Jeronimui Radvilai. Rembrandto amžininkai dailės kritikai yra pastebėję, kad jis tapė be modelių, neskaitant šeimos narių ir artimų draugų bei pažįstamų.

Skaityti daugiau

Kur gyveno Klingzoras

,,Atėjo aistringa, gyventi skubanti vasara. Kaitrios dienos, kad ir kokios ilgos, liepsnodamos bėgo lyg degančios vėliavos ; trumpas tvankias mėnesienos naktis keitė trumpos tvankios liūčių naktys, karštligiškai skriejo greitos kaip sapnai, pilnos paveikslų nuostabios savaitės...'' Tai eilutės iš H.Hesės apysakos ,,Paskutinė Klingzoro vasara'',- vieno iš nuostabiausių kada nors parašytų literatūros kūrinių meno tema. Tiems, kurie ją skaitė galbūt įdomu išgirsti ką nors daugiau apie parašymo aplinkybes, pagrindinį herojų ir vietoves, po kurias jis klajojo tapydamas ir palaimingai apsvaigęs nuo gamtos grožio .,,Jis puikiai gyveno Kastanjetoj , savo kilminguose griuvėsiuose, susižavėjęs žvelgė žemyn į guburiuotas kaštonų giraičių nugaras. Smagu būdavo retkarčiais panorėjus nusileisti į apačią iš šito seno miško, didingo pilies pasaulio, stebėti spalvingą ir džiugų žaismą ir jį piešti'' - taip kalba apie savo herojų H.Hesė. Po dvasinės krizės, sukeltos karo išgyvenimų ir artimųjų ligų, rašytojas H.Hesė prisikėlė naujam gyvenimo etapui,- kaip rašoma, po 60 psichoanalizės seansų Lugano sanatorijoje... Tų vietovių grožis pakerėjo jį, ir išsinuomavęs kelis kambarius netolimame priemiestyje Montanjoloje esančioje pilyje, vadinamoje Casa Camuzzi, jis praleido penkis kūrybingus metus ne tik rašydamas knygas, bet ir tapydamas akvareles. 1919 metų liepą-rugpjūtį per kelias savaites buvo parašyta ,,Paskutinė Klingzoro vasara'', kuri dar tais pačiais metais išleista pelnė neblėstantį populiarumą. Montanjola joje pakeista į Kastanjetą ir sukurtas įspūdis lyg veiksmas vyktų šiaurės Italijoje. Betgi Lugano prefektūroje iš tiesų vyrauja italų kalba ir kultūra...Vieni dailininko Klingzoro paveiksle įžvelgė van Gogo bruožus, kiti jame matė garsų ekspresionistą L.Kirchnerį, bet greičiausiai tai buvo paties autoriaus alter ego,- jo kaip dailininko savęs projekcija. Atrodo, kad Montanjolos periodu akvarelių tapymas Hesei buvo daugiau nei pomėgis. Vis tik rašytojiška plunksna jam tarnavo kur kas geriau. Jos pagalba jis sukūrė įspūdingas istorijas, palietė slaptas savo laikmečio gelmes ir tapo Nobelio laureatu. Vokiečių literatūroje Hesės vardas stovi šalia tokių gigantų kaip Tomas Manas, V. Getė, F. Šileris. H.Hesės atminimui Montanjoloje įkurtas muziejus, jame vyksta konferencijos. O kambarys Casa Camuzzi pilyje ,suteikęs jam tiek įkvėpimo valandų, yra labai lankytojų mėgstamas, užfiksuotas ne vienoje drobėje, tame tarpe ir puikaus dailininko Hanso Purmano.

Skaityti daugiau