VIDMANTAS JAŽAUSKAS

© VIDMANTAS JAŽAUSKAS, 2024

Kur gyveno Klingzoras

,,Atėjo aistringa, gyventi skubanti vasara. Kaitrios dienos, kad ir kokios ilgos, liepsnodamos bėgo lyg degančios vėliavos ; trumpas tvankias mėnesienos naktis keitė trumpos tvankios liūčių naktys, karštligiškai skriejo greitos kaip sapnai, pilnos paveikslų nuostabios savaitės...'' Tai eilutės iš H.Hesės apysakos ,,Paskutinė Klingzoro vasara'',- vieno iš nuostabiausių kada nors parašytų literatūros kūrinių meno tema. Tiems, kurie ją skaitė galbūt įdomu išgirsti ką nors daugiau apie parašymo aplinkybes, pagrindinį herojų ir vietoves, po kurias jis klajojo tapydamas ir palaimingai apsvaigęs nuo gamtos grožio .,,Jis puikiai gyveno Kastanjetoj , savo kilminguose griuvėsiuose, susižavėjęs žvelgė žemyn į guburiuotas kaštonų giraičių nugaras. Smagu būdavo retkarčiais panorėjus nusileisti į apačią iš šito seno miško, didingo pilies pasaulio, stebėti spalvingą ir džiugų žaismą ir jį piešti'' - taip kalba apie savo herojų H.Hesė. Po dvasinės krizės, sukeltos karo išgyvenimų ir artimųjų ligų, rašytojas H.Hesė prisikėlė naujam gyvenimo etapui,- kaip rašoma, po 60 psichoanalizės seansų Lugano sanatorijoje... Tų vietovių grožis pakerėjo jį, ir išsinuomavęs kelis kambarius netolimame priemiestyje Montanjoloje esančioje pilyje, vadinamoje Casa Camuzzi, jis praleido penkis kūrybingus metus ne tik rašydamas knygas, bet ir tapydamas akvareles. 1919 metų liepą-rugpjūtį per kelias savaites buvo parašyta ,,Paskutinė Klingzoro vasara'', kuri dar tais pačiais metais išleista pelnė neblėstantį populiarumą. Montanjola joje pakeista į Kastanjetą ir sukurtas įspūdis lyg veiksmas vyktų šiaurės Italijoje. Betgi Lugano prefektūroje iš tiesų vyrauja italų kalba ir kultūra...Vieni dailininko Klingzoro paveiksle įžvelgė van Gogo bruožus, kiti jame matė garsų ekspresionistą L.Kirchnerį, bet greičiausiai tai buvo paties autoriaus alter ego,- jo kaip dailininko savęs projekcija. Atrodo, kad Montanjolos periodu akvarelių tapymas Hesei buvo daugiau nei pomėgis. Vis tik rašytojiška plunksna jam tarnavo kur kas geriau. Jos pagalba jis sukūrė įspūdingas istorijas, palietė slaptas savo laikmečio gelmes ir tapo Nobelio laureatu. Vokiečių literatūroje Hesės vardas stovi šalia tokių gigantų kaip Tomas Manas, V. Getė, F. Šileris. H.Hesės atminimui Montanjoloje įkurtas muziejus, jame vyksta konferencijos. O kambarys Casa Camuzzi pilyje ,suteikęs jam tiek įkvėpimo valandų, yra labai lankytojų mėgstamas, užfiksuotas ne vienoje drobėje, tame tarpe ir puikaus dailininko Hanso Purmano.

Skaityti daugiau

Įsiklausant į Hoperio tylą

Amerikiečių dailininkas Edvardas Hoperis dailės kritikų yra vadinamas magiškuoju realistu,sukūrusiu raiškų,įsimenantį tapybos stilių. Galbūt individualizmo dvasia jame užgimė studijuojant dailę Niujorke pas garsų dailininką Henrį,kurio pedagoginis devizas buvo ganėtinai originalus :,,Išauklėk save pats,neleisk to padaryti kitiems"...Nors ir buvo nesyk aplankęs Europos miestus,mokesis Paryžiuje,Hoperis nesusižavėjo nei madingomis meno srovėmis, nei europietišku kraštovaizdžiu. Negalėdamas pragyventi iš tapybos,jis kurį laiką dirbo reklamos dailininku,ir tik nuo 1924 metų jo reikalai pasisuko palankesne kryptimi. Po keleto sėkmingų parodų jis įsigijo automobilį ir su juo apvažiavo daugelį valstijų,stebėdamas kaip gyvena žmonės,ieškodamas išraiškingų pastatų...Visur ir visada ji palaikė žmona Jozefina,buvusi dailininko vadybininke, pozuotoja, atstove ir teisininke. Ji turėjo komunikabilumo dovaną,kurios stigo Hoperiui; dėka žmonos jam pavyko užčiuopti savitą požiūrį į visuomeninius reiškinius ir amerikietišką tikrovę,praturtinti paveikslų siužetus moteriško pasaulio temomis,o po to šį požiūrį jiedu sugebėjo paversti plačiai pripažintu,nepaisant skepticizmo ar sausumo dozės,esančios jo mene. Hoperis amerikietišką kasdienybę vaizduoja dviprasmiškai,-pasigesdamas joje šilumos,dvasinių ryšių, tačiau su meile ir simpatija. Į žurnalistės klausimą,ar jis siekia pavaizduoti individualizmo problemą, nešnekus dailininkas nedavė aiškaus atsakymo. ,,Tai gali būti tiesa, gali ir nebūti"'...Jo herojai dažnai vieniši žmonės,gyvenantys stiklo,betono ir metalo džiunglėse,apšviesti nejaukia monotoniška šviesa. Toks pasaulis slepia grėsmę,o gerbūvis veikiau slegia nei išlaisvina. Bet dailininkas nenurodo išeičių iš šios padėties; jas turi rasti pats žiūrovas. Orientyru gali būti Hoperio pasakyti žodžiai apie tai,kad menas turi išreikšti vidinį gyvenimą,kuris yra svarbiausias dalykas šiame pasaulyje.

Skaityti daugiau

Kaip japonai padėjo atsirasti impresionizmui

1885 metais Vincentas van Gogas laiške broliui rašė,kad visas sienas savo dirbtuvėje nusikabinėjo japoniškomis graviūromis. Hagos uoste jis nebrangiai įsigijo didelį rinkinį Hirošigės, Utamaro,Hokusajaus ir kitų japonų dailininkų darbų. Iki pat savo kūrybinio kelio pabaigos jis japonizavo, kitaip sakant,vertė europietišką tapybą į japonišką, arba atvirkščiai- japonišką matymą pritaikė europietiškiems motyvams. Be to jis darė graviūrų kopijas aliejumi ir naudojo jas portretų fonuose. Japoniškos graviūros jam padėjo perprasti impresionistinį komponavimo būdą- ir neatsitiktinai, nes patys impresionistai geru dešimtmečiu anksčiau daug ką perėmė iš japonų meistrų. Kaip tai atsitiko? Net 250 metų tęsėsi Japonijos saviizoliacija,vadinamasis Edo periodas,kuomet šalies valdovai draudė bet kokią prekybą ir ryšius su užsienio valstybėmis. Amerikiečiai ne sykį bandė tartis su savo Ramiojo vandenyno kaimynais,tačiau nesėkmingai, kol galiausiai buvo suformuota karinė-diplomatinė ekspedicija, vadovaujama komadoro Metju Perio (Matthew C.Perry 1794-1858). Flotilę sudarė 10 gerai ginkluotų fregatų,kurios į Japoniją plaukė per Atlanto ir Indijos vandenynus gana ilgą laiką,tačiau japonai net ir sužinoję apie artėjantį grėsmingą laivyną,nesuskubo pasiruošti gynybai, galbūt todėl,kad siogūnas Tokugava sirgo,o be jo įsakymo nebuvo nieko daroma.Pademonstravęs karinį pranašumą,Peris privertė japonus tartis.Sutarties pasirašymas užsitęsė,bet vis dėlto,nebegalėdamas atidėlioti ir priešintis spaudimui,siogūną pavadavęs ministras Abė Masahiro sutiko su amerikiečių sąlygomis. Komadoras Peris yra šlovinamas kaip žmogus,atvėręs Vakarams prekybą su Japoniją,bet ne visuomet įvertinama,kokią didžiulę įtaką jo žygis padarė Europos menui. Mat kartu su japoniškomis prekėmis į Europos uostus plūstelėjo ukiyo-e stiliaus graviūrų atspaudai, sukėlę milžinišką susidomėjimą jaunos kartos menininkų tarpe.Europiečiai susidūrė su kitokio mąstymo ir matymo kūriniais,kurie atstovavo gal net senesnę meninę tradiciją. Edmundas de Valis rašė: ,,Patys japonų paveikslų sandaros principai kalbėjo apie tai,kad galima mus supančioje aplinkoje įžvelgti kitokią prasmę.Nereikšmingas tikrovės fragmentas-nešikas,besikasantis galvą,moteris su verkiančiu kūdikiu,šuo,bėgantis kairėn-viskas staiga tampa ne mažiau svarbu nei didžiulis kalnas,stūksantis horizonte.Kasdieninis gyvenimas čia teka vieną kartą ir be repeticijų. Impresionistai išmoko suskaidyti gyvenimą į gabalėlius ir rodyti juos greitų žvilgtelėjimų principu.'' E.Mane, E.Dega,K.Mone patys pirmieji pritaikė japonišką komponavimo sistemą,leidžiančią pasiekti didesnį betarpiškumo įspūdį. Vėliau japoniškas graviūras tyrinėjo,kopijavo ir pritaikė savoje stilistikoje V. van Gogas, A.de Tulūz-Lotrekas, P.Gogenas ir kiti.. Tuo tarpu P.Sezanas,kuris pašiepdavo tuos ,, kinietiškus paveikslėlius'',kaip jis sakydavo,vis tik įvertino japonų menininkų atradimus ir dalinai pritaikė juos savuose peizažuose. Tai matyti palyginus jo tapytą slėnį prieš šv,Viktorijos kalną netoli Ekso su Utagavos Hirošigės darbais...Beje,įdomu tai,kad paskutiniojo didžiojo ukiyo-e meistro Hirošigės gyvenimo datos beveik tiksliai sutampa su Metju Perio datomis. Galima tik spėlioti,ar šie du vyrai,padarę tokį didelį poveikį Europos menui patys to nežinodami,buvo susitikę Perio vizitų į Japoniją metu? Praėjus vos porai dešimtmečių patys japonai savo ruožtu ėmė atrasti impresionizmą ir labai jį pamėgo.Pirmoji tai atliko premjer ministro anūkė Takeko Kuroki,aplankiusi K.Mone Živerni kaime. 10 metų Paryžiuje praleidęs Kuroda Seiki pats tapo impresionistu ir išpopuliarino tokios rūšies tapybą Japonijoje.

Skaityti daugiau

Menas su tragedijos ženklu

Modiljanis suformavo savo stilių per kaukę,tą visuotinę kaukę,kurią jis matė visur XX a pradžios Paryžiuje. Po Europos meninę sostinę jis klajojo palaimingai neturtingas ir apsvaigęs tiek nuo vyno,tiek nuo spalvų,formų ir linijų...Linijos gyvenimas jo drobėse,piešiniuose ir skulptūrose turtingas ir įvairus- jos pagalba Modiljanis jungia paviršių su gelme. Plaukianti,minkšta, arba atvirkščiai-tvirta,grubi,sustorinta,ji karts nuo karto pažeidžia realumą ir vėl jį atstato paradoksaliai ir nelauktai...Be šviesotamsos modeliavimo,vien tik linija ir spalvos niuansais,Modiljanis išgauna apimties,gilumos pojūtį,priverčia vaizduojamą kūną kvėpuoti,pulsuoti vidine šviesa...Kaip didis dailininkas,jis geba atvaizduoti nematomą;jo portretai-tai modelio gyvenimo atspėjimas,perkūrimas ir pratęsimas. Tuo būdu kubizmo klestėjimo laikais, Modiljanio menas išsaugojo ryšius su realistiniu pasaulio vaizdavimu. Kartą vienas vyriškis prisiminė kaip Modiljanis tapė jo portretą.,,Jis mažai į mane žiūrėjo.Ir net kai žiūrėjo,rodėsi tai daro ne dėl to,kad įsižiūrėtų į mano bruožus,bet,kad patikslintų tai,ką buvo jau padaręs.Tarsi būtų iš anksto susidaręs mano vidinį atvaizdą,ir dabar tiktai prabėgomis retkarčiais lygintų su mano išoriniu vaizdu''...Atspindėdamas matomą,dailininkas jį poetiškai savaip perkuria,pagimdo iš naujo. Portretų fonai taip pat iškalbingi-juose dažnai vaizduojama durų varčia,o spalvos svarbios modelio psichologinei charakteristikai. Modiljanis priverčia žiūrovą matyti pasaulį pagal jo sukurtas grynosios estetikos taisykles.Tame susilydę jo šaknys- Italijos meno pažinimas ;jo socialiniai ir filosofiniai siekiai,jo poetinis talentas.Nežiūrint savo bohemiško plevėsos ir pernelyg gražaus dvasios aristokrato įvaizdžio,už kurio rodos turėjo slypėti tik lengvabūdiškumas,Modiljanis išlieka kaip vienas originaliausių ir įsimintiniausių modernizmo kūrėjų...Savo meninius atradimus,iš pažiūros tokius spontaniškus,jis buvo giliai išmąstęs.,,Nekalbėkite man apie kubistus.Jie ieško tik priemonių,nekreipdami dėmesio į gyvenimą,kuris valdo tas priemones.Genijus jo esmę turi pagauti iškart,iš pirmo žvilgsnio'',-sakė jis.

Skaityti daugiau

Mokytojo godos

Nuo 1991 metų rudens dirbau dailės mokytoju Vlado Jakubėno muzikos mokyklos dailės skyriuje. Vaikams dėsčiau tapybą,dailėtyrą,kompoziciją ir piešimą. Per šiuos ilgus metus man teko prisidėti prie begalės ir begalės mokinių parengimo. Labai dažnas atvejis kuomet vaikas atėjęs į mokyklą nelabai žino už kurio galo laikomas pieštukas,- ir labai smagu būna matyti jo augimą. Baigdamas mokyklą kiekvienas mokinys imasi užduoties savarankiškai sukomponuoti ir atlikti,mokytojui vadovaujant, baigiamąjį darbą. Per mokyklos gyvavimo laikotarpį padaryta daugybė tokių diplominių darbų. Daugelis jų grąžinti autoriams, nes mokykla neturi erdvių jiems ne tik eksponuoti,bet ir sandėliuoti. Reikia pridurti,kad pačių mokinių pasirinkimu kokie du trečdaliai taip vadinamų diplominių darbų būna iš tapybos srities. Paprastai tuo tikslu mokinys įsigiija aliejinių dažų rinkinėlį bei gruntuotą drobę, taip, kad mokyklos lėšos nepanaudojamos,- ir tai yra dar vienas stimulas grąžinti darbą jo autoriui. Vis dėlto per daugelį metų mokyklos fonde pasiliko kelios dešimtys absolventų baigiamųjų darbų, tapytų aliejiniais dažais. Ruošimasis mokyklos 30-mečiui skirtai parodai buvo dingstis perkilnoti tuos mums paliktus darbelius.

Skaityti daugiau

Didysis portretistas

 Kuomet kalbama apie menininkų draugystę su stikleliu, neretai prisimenamas olandų dailininkas portretistas Fransas Halsas. Taip yra todėl, kad kažkuris iš jo biografų užrašė ypatingai daug anekdotų, bylojančių apie šį dailininko pomėgį. Jei tikėtume jais, tuomet turėtume manyti, kad Halsas buvo nuolat girtas. Kaip buvo iš tikrųjų ne taip lengva sužinoti, nes jokie kiti istoriniai šaltiniai šių duomenų nepatvirtina. Aptariant šį klausimą reikėtų remtis jo kūryba.   O ji gausi ir giliai meistriška. Argi būtų alkoholis būtų įkvėpęs tokį įvairų, tikslų ir staigų potėpį, gyvas spalvas, visapusišką gyvenimo pažinimą? Stebint Franso Halso nutapytus veidus aplanko pojūtis, kad šiuos žmones esi jau matęs – tokie jie išraiškingi. Juos sutvėręs kūrėjas vargu ar galėjo būti nepataisomas girtuoklis; jei taip būtų buvę, kažin ar jis būtų išlaikęs kūrybinį pajėgumą iki pačios senatvės. O jei taip vis tik buvo, telieka tik stebėtis jo neišsenkančia energija... Pagal biografiją žinoma, kad jis buvo kilęs iš Flandrijos, bet dar kūdikystėje su tėvais persikėlė į protestantišką Olandiją. Gyveno Harleme, kuris nors ir nebuvo didžiausias meno centras tais tapybos klestėjimo laikais, bet turėjo savo dailininkų gildiją ir meno akademiją. Buvo dusyk vedęs, turėjo 10 vaikų. Keturi jo sūnūs ir jaunesnysis brolis irgi buvo dailininkai. Nors ir garsėjo kaip nepranokstamas portretistas, vienok patyrė skurdo dalią – šalia tapybos turėjo griebtis ir pagalbinių uždarbių. Jo dirbtuvę lankė nemažas mokinių būrys, bet dar daugiau pasekėjų Fransas Halsas sulaukė kai jo tapyba buvo iš naujo atrasta ir reikiamai įvertinta XIX a Europoje atsiradus realizmo ir impresionizmo judėjimams.

Skaityti daugiau

Vladas Eidukevičius, žmogaus gyvenimas

2008 metais vasario oras buvo šiltas kaip balandžio. Vienądien būdamas Kaune ir turėdamas šiek tiek laiko, panorau apžiūrėti vietas kur gyveno, tapė ir žuvo dailininkas Vladas Eidukevičius. T.Sakalauskas viename straipsnyje buvo net brėžinuką įdėjęs, kuriame pažymėtas dailininko būstas Dariaus ir Girėno gatvėje Aleksote. Būtent būstas, o ne namas, nes Eidukevičius buvo apsigyvenęs buvusio dvaro nenaudojamo akmeninio ūkinio pastato palėpėje. Toks pasirinkimas turėtų atrodyti keistas, nežinant Eidukevičiaus charakterio ir gyvenimo būdo, kurį kai kas vadino ekscentrišku, keistu ir gal net asocialiu... 1932 metais jis sugrįžo į gyventi Kauną, kuriame buvo gimęs 1891 metais, bet vaikystėje su šeima persikėlęs Rygon. Sugrįžo po bent poros dešimtmečių klajonių po įvairias šalis: Rusiją, kur mokėsi Peterburge ir Maskvoje, Vokietiją (mokėsi Miunchene), Prancūziją, Italiją, Korsiką. Tiesa, prieš Kauną porą metų pagyveno Rygoje – po motinos mirties, kartu su dviem seserimis, viename ne perdaug erdviame bute. Taip, kad Eidukevičius buvo įpratęs prie spartietiškų gyvenimo sąlygų – prausdavosi kiemo bačkoje, stovėjusioje po lietvamzdžiu, o geriamo vandens su arbatiniu atsinešdavo iš kitos Nemuno pusės, nuo Katedros, nes ten vanduo skanesnis... Pasirinko jis tą kumetyną todėl, kad nuo jo atsiveria puiki Kauno senamiesčio panorama – tobulas tapybinis motyvas.

Skaityti daugiau

30 metų Dailės skyriui

Noras turėti Biržuose mokyklą, kurioje vaikai ir jaunimas mokytųsi meno buvo įgyvendintas 1988-siais metais,- sovietmečio pabaigoje, lygiai prieš 30 metų... Pradžia buvo labai paprasta: švietimo skyriaus vadovas K.Galvelis ir muzikos mokyklos direktorius V.Liaugminas pakvietė biržietį dailininką, baigusį Rygos dailės akademiją, dizaino specialybę, Egilą Skują ir jauną veiklią dailininkę Jolantą Vinciūnaitę, mokyti meno paslapčių jaunuosius biržiečius. Pamokos iš pradžių vyko labai kukliose patalpose be vandens ir centralinio šildymo, sename name prie Kultūros centro. Po poros metų dailė buvo perkelta į buvusias J.Janonio internatinės mokyklos bendrabučio patalpas. Nuo 1990 pabaigos ir aš šioje jaunoje mokykloje pradėjau dėstyti tapybą,o netrukus ir vadovauti dailės skyriui. (Taigi, jau 28 metai)... Prisimenu pirmą mūsų išleistą laidą - viso labo joje buvo 4 ar 5 mokiniai, jei tik neklystų. S.Mačiukaitė, K.Baltuškaitė, J.Grinskytė, V.Korsakaitė, R.Baniulytė, D.Dubinas – šios pavardės įsiminė visam laikui. Po jų sekė kitos, sakyčiau tikrai gabių absolventų laidos.

Skaityti daugiau

Norvegiškos misterijos

  Norvegija ne visada buvo tokia klestinti ir stebinanti poniškomis ydomis bei įstatymų keistenybėmis šalis. Kristijanijoje (dabar Oslas) alkanas klaidžiojo jaunas rašytojas Knutas Pedersenas, kitaip – Hamsunas, kurį kai kas vadina moderniosios literatūros pradininku. Apie savo badavimo periodą 1890 metais jis parašė neregėto įtaigumo apysaką Sult, (verčiama kaip Badas)... Tuo pat metu skursdamas Berlyne klajojo dailininkas Edvardas Munkas, jaunesnis trimis metais, 1893 metais sukūręs ,,Šauksmą'', kuris laikomas epochos simboliu, o pats Munkas - vienu iš svarbiausių ir įtakingiausių šiuolaikinių dailininkų. Garsusis jo kūrinys ,,Šauksmas'' (pastelinis variantas) 2012 metais aukcione buvo parduotas už įspūdingą 120 mln dolerių sumą. Dailininkas šiame darbe siekė pavaizduoti kaip stiprus susijaudinimas pakeičia pasaulio matymą. Taigi, Munko tikslas nebe akies įspūdžių fiksavimas, kas būdinga impresionizmui, bet bandymas pavaizduoti jausmus. ,,Liga, pamišimas, mirtis buvo tie angelai, kurie apsupo mano lopšį ir lydėjo mane visą gyvenimą'' – sakė dailininkas. Anksti mirus motinai penki šeimos vaikai buvo globojami tetos ir į misticizmą linkusio tėvo, kurį sūnus vėliau apibūdino kaip temperamentingai susijaudinusį, liguistai religingą žmogų, pasėjusį pamišimo sėklas... Edvardas vaikystėje dažnai sirgdavo, likęs namie daug piešdavo. Pabandęs inžinerijos mokslus dėl prastos sveikatos juos metė ir nuo 1880 metų atsidėjo dailei. Kadangi talento nestokojo, dailės mokykloje buvo priimtas iškart į vyresnes klases, nuolat skatinamas stipendijomis ir stažuotėmis Prancūzijoje. Sulaukęs 26 metų jau surengė pirmąją parodą Osle. Tuo metu jis pabandė gyventi bohemišką gyvenimą, tačiau jautriai sielai alkoholis ir triukšminga kompanija visiškai netiko, po kurio laiko sukėlė depresiją. Munkas bent kiek atsigavo tik pasišalinęs į vienatvę 1915 metais nusipirktoje sodyboje, kurią aptvėrė aukšta tvora. Nors jo darbai jau sklido po visą pasaulį, keldami pasekėjų susižavėjimą ir atnešdami finansinę sėkmę, jų autorius gyveno taip, tarsi tie dalykai jo visai neliestų. Jis svajojo apie tai, kaip norėtų atvaizduoti gyvus, jaučiančius ir kenčiančius žmones visame jų būties dramatizme. Dekadansas, simbolizmas, ekspresionizmas – tokiais žodžiais bandoma nusakyti E.Munko ieškojimų kryptį, tačiau ji visada buvo individuali ir netikėta. Tie, kuriems teko dirbti fabrike, turėtų suprasti kaip jaučiasi žmogus, kurį judantis srautas vakare išneša pro fabriko vartus. E.Munko paveiksle matome barzdotus vyrus tuščiais veidais ir tamsiomis akimis lyg grėsmingus vaiduoklius žingsniuojančius grindiniu. Vėlyvas autoportretas parodo vienišą senyvo dailininko figūrą reikšmingai stovinčią tarp didelio laikrodžio ir lovos. Munkui buvo 80 metų, kuomet žiemą sprogęs vokiečių amunicijos sandėlys išdaužė jo vilos langus. To pasekoje gautas bronchitas nuvarė dailininką į kapus.

Skaityti daugiau

Andersas Zornas - genijus iš švediško kaimo

   Jis buvo tapytojas, akvarelistas, skulptorius, grafikas ir fotografas, neramios dūšios žmogus, apie kurį rašomos knygos ir kuriami filmai.    Prieš šimtą metų  Andersas Cornas buvo laikomas vienu iš didžiausių savo kartos dailininkų pasaulyje. Jis gimė pačiame Švedijos viduryje esančiame Moros miestelyje, ten pat ir mirė, tačiau dižiąją gyvenimo dalį dailininkas praleido keliaudamas po įvairias šalis. Jo žmona Ema pasirūpino, kad jos vyro palikimas būtų išsaugotas – šiandien Moroje galima aplankyti Corno muziejų-kompleksą (Zornmuseet), kurį sudaro dailininko dirbtuvė, jo paveikslų, graviūrų ir skulptūrų rinkinys, bei jo įsigytų dailės kūrinių kolekcija. Taip pat šio žinomo menininko darbai sutinkami ne viename stambiame pasaulio meno muziejuje. Jo teptukas yra užfiksavęs Švedijos karališkos šeimos narius, net tris JAV prezidentus, neskaitant daugybės anuomet garsių kultūros ir visuomenės veikėjų veidų. Cornas buvo labai darbštus ir produktyvus meistras. Būtent žodžiu ,,meistrystė'' galima apibūdinti artimą akvarelei ir iš akvareliško matymo kilusią jo tapybos techniką.    Atrodo neįtikėtinai lengvai pagauti keliais teptuko brūkštelėjimais šitie tokie gyvi personažai: kostiumuoti įraudę vyriškiai ar ypač pamėgtos vaizduoti tarsi paupio nimfos – jaunos moterys prie vandens. Cornui labai gerai sekėsi perteikti vasaros maudynių nuotaiką: vandens raibuliavimą, šviesos žaismą ant drėgnos odos. Tai Švedija – su savo užburiančia laisve, erdve ir kaimietišku natūralumu. Šalia Strindbergo ir Bergmano dramų joje skamba ir Corno paprasta bei gyvenimiška melodija.

Skaityti daugiau

Laimės valandos paplūdimiuose

      Nuostabaus ispanų dailininko Choakino Soroljos tėvai mirė jam esant 2 metukų amžiaus, tad našlaitį augino tetos šeima. Gabumai menui išryškėjo anksti. Pasimokęs gimtoje Valensijoje, mokslus tęsė Madride ir Romoje, kur keletą mėnesių buvo pasiųstas su stipendija. Apie 1886 metus gyveno Paryžiuje ir atidžiai studijavo šiuolaikinį prancūzų meną-impresionistus ir tematiškai jam artimą realistą Žiulį Bastjen-Lepažą. Grįžęs į Madridą laimėjo keletą apdovanojimų. XIX a. pabaigoje Choakinas Sorolja y Bastida jau buvo žinomas tarptautiniu mastu. Po 1900 metų išsamios parodos Paryžiuje jo talentui nusilenkė prancūzų ir amerikiečių meno mylėtojai, o tai reiškė pilną ir galutinį pripažinimą.        Geriausioji jo gausios kūrybos (apie 2000 darbų) dalis yra glaudžiai susįjusi su Valensijos paplūdimiu, jame besimaudančiais ir žaidžiančiais vaikais. Nutapyti atvirame ore, šie darbai puikiai perteikia karštos pajūrio saulės ir vėsaus vandens pojūtį. Blizgantys šlapi berniukų kūnai pagauti nepaprastai tiksliai ir gyvai. Dailininkas neturi jokių sunkumų vaizduodamas šviesos efektus ant vandens. Tai puiki, virtuoziška tapyba, leidžianti žiūrovui sugrįžti vaikystėn ir vėl pajusti vasaros maudynių žavesį.       Kita svarbi sritis, kurioje pasižymėjo Sorolja – tai portretai. Aštuoniolikmetės dailininko dukros Marijos portretas, kuriame ji pavaizduota apsirengusi Valensijos apylinkių valstietės drabužiais, puiki to iliustracija... Kaip ir mėgstamas impresionizmo lyderis K.Mone, Choakinas Sorolja įkvėpimo semdavosi savajame sode Madride. Jo įrengimui jis paskyrė nemažai jėgų. Taip atsitiko, kad betapant šį sodą dailininkas patyrė insultą, tapo paralyžiuotas ir po 3 metų pasimirė. Jo našlė didelę dalį palikimo padovanojo valstybei, šios kolekcijos pagrindu dailininko namuose Madride buvo įrengtas jo muziejus.

Skaityti daugiau

Sardžento atmetimas

Prieš 162 metus Renesanso meno lopšyje Florencijoje gimė didis moderniosios epochos dailininkas, kuris visiškai nepelnytai buvo primirštas neva dėl per menko modernumo. Džonas Singeris Sardžentas buvo sūnus po Europą keliaujančio amerikiečių komersanto, tad Florencija šeimos kelyje buvo tik laikina stotelė. Motina turėjo polinkį menui, tad ankstyvi berniuko gabumai buvo skatinami, o aštuoniolikmetis jaunuolis atsidūrė Karoliuso Diurano studijoje Paryžiuje. Garsus dailininkas akademistas, Diuranas buvo puikus pedagogas, rėmesis Velaskeso tapybine sistema, pripažįstančia spontaniškumo pirmenybę prieš metodus, paremtus išankstiniais eskizais. Sardžentas gerai įvaldė savo mokytojo perteiktas tapybos paslaptis ir netrukus jau savarankiškai skynėsi kelią į Saloną kaip aukštuomenės portretistas.Tiesa, jo debiutą apkartino šioks toks skandalas, kilęs publikai suabejojus pavaizduotos damos moralinėmis vertybėmis. Skandalingo tapytojo šleifas kurį laiką trukdė Sardžentui gauti gerus užsakymus, bet persikėlus į Londoną ledai greitai buvo pralaužti. Aristokratija pamėgo šį jauną, virtuoziškai tapantį ir turintį poligloto išsilavinimą, portretistą ir jo kuriamus puošnius jos atspindžius. Su šlove atėjo ir pinigai, bet dailininko jie nepadarė laimingesniu.       Nors skulptorius O.Rodenas viešai pavadino Sardžentą ,,mūsų dienų van Deiku", meno pasaulis veikiau manė priešingai, arba buvo linkęs įžvelgti ironiją šiame metro išsakytame pagyrime. Buvęs bičiulis, meno kritikas R.Frejus Sardžentą pavadino neaktualiu, anachronišku karjeristu. Pasigirdo ir daugiau balsų, kaltinančių jo meną paviršutiniškumu, pataikavimu užsakovams... Reaguodamas į kritiką, Sardžentas atsisakė nuo portretų tapymo, atsidėjo kelionėms po pasaulį, kurių metu liejo akvareles. Nenorėdamas, kad apie jo asmenį būtų kalbama, netgi naikino gautus laiškus ir neatsakinėjo į jokius žurnalistų klausimus. Vis tik tai jo neišgelbėjo nuo susidorojimo – toks buvo laikmetis, vėjai pūtė į modernistų bures, visiems atrodė, kad tikras menas tik tas, kurį daro Pikasas ir Matisas. Sardžentui mirus, vieninteliais jo užtarėjais liko tylios jo drobės, kuriose nuostabiai sugautas virpėjo gyvenimas, nepaisant to, kad kritikų pasisakymuose jis buvo ir toliau tik gudrus amatininkas, miklus išpildytojas ir lengvabūdiškas melagis... Šiandien matome kita vaizdą – pamirštas vardas prisikelia iš nebūties, kadangi tapybos kokybė yra vienintelis didybės garantas, o tai, kas buvo kalbama anksčiau, įvardijama kaip dailės istorijos klaida.

Skaityti daugiau
TEISĖS IR SĄLYGOS KONTAKTAI

+370 60402093    [email protected]

https://facebook.com/jazauskas

© VIDMANTAS JAŽAUSKAS, 2024

SVETAINĘ KŪRĖ WEBWARRIORS.EU