VIDMANTAS JAŽAUSKAS

Tikroji tapyba ir jos atradėjai

 Apie garsųjį prancūzų dailininką Eduardą Mane prirašyta daug straipsnių ir knygų. Lionelas Venturis, žymus XX a menotyrininkas sakė: ,,Mane atvėrė kelią kūrybinei vaizduotei, pasiūlydamas matymo laisvės principą''. Pasakyta labai taikliai, nes iki Mane laikų tarsi ir nebuvo kitokio matymo būdo, išskyrus tą, kurį aprobuodavo oficialūs stiliai, kanonai arba visuotinis susitarimas dėl to, kas yra gražu ir teisinga mene. Maištautojų pasitaikydavo ir anksčiau, bet Mane buvo pirmasis, kuris pateikė aiškų ir savitą matymo būdą, kuris savo betarpiškumu ir laisvumu toli pranoko priimtas konvencijas. Tai, ką tapė šis Paryžiaus dendis ,buvo šviežia, gyva, pašėlusiai efektinga ir neabejotinai meniška, tik tas meniškumas buvo kitoks. Todėl dailininko darbai kurį laiką žadino diskusiją, o pilnai pripažinti buvo tik po jo mirties. Nors Mane persekiojo kompozicijų idėja, tikrasis jo stiprumas buvo ne jos, bet atvaizdai – t.y. jo mokėjimas atvaizduoti žmogų. Jo herojai iškyla virš aplinkos; jie gyvena savo gyvenimą būdami nepriklausomi nuo gamtos ir siužeto. Jų gyvenimas – tai estetinis gyvenimas, kuris kelia susižavėjimą žiūrovui... Mane manė, kad jis yra realistas, Diego Velaskeso pasekėjas... Neretai jis vadinamas impresionistu, bet jo kūryboje nėra nei vieno paveikslo, kurį būtų galima pavadinti tikrai impresionistišku. Nedalyvavo jis ir impresionistų parodose, nors palaikė draugiškus ryšius su K.Mone, B.Morizo ir kitais impresionistais.

Skaityti daugiau

Tapytojas iš palinkimo

Polis Sezanas, kurio kelias į didįjį pripažinimą buvo itin erškėčiuotas, kartais pasirašydavo laiškus fraze: ,,tapytojas iš palinkimo“, tuo tarsi pabrėždamas savo talento prigimtiškumą, bet kartu lyg ir pasiteisindamas ar apgailestaudamas, kad, štai – tokios didžiulės pastangos, o rezultatai menki. Bent jau tokie jie atrodė didžiumai žmonių, su kuriais dailininkui teko susitikti. Prireikė kone viso gyvenimo tam, kad Sezanas įrodytų savo tiesas mene; kaip jis sakė – ,,turiu jausmelį, bet nemoku jo išreikšti, tai tas pats jei turėčiau monetą ir negalėčiau jos išleisti“. Vis dėlto jam pavyko surasti tinkamiausią savų jausmų išraišką; maža to, savo požiūrį dailininkas labai vaizdingai išdėstė verbaline kalba. Štai keletas jo pasisakymų, kurie yra lyg šios srities perliukai: ,,Štai praeina pasaulio minutė. Reikia ją nutapyti, kokia ji tikrybėje, visa kita užmiršus!“ ,,Aš noriu ištirpti gamtoje ir vėl užaugti kartu su ja, kaip ji.“ ,,Viskas, ką mes matom suirsta ir praeina. Gamta visados tokia pat, bet niekas iš to, ką mes matome neišlieka nepasikeitęs. Menas turėtų perteikti gamtos pastovumą per jos elementus ir jos kintančią regimybę. Jis turi pavaizduoti ją amžiną.“ ,,Aš dirbu iškart visame drobės paviršiuje. Aš sujungiu vienu tikėjimu viską, kas gamtoje yra išskirstyta, tarsi sujungiu jos klaidžiojančias rankas. Imu jos tonus ir spalvas iš dešinės, iš kairės, iš visur. Jie sudaro linijas, tampa daiktais, uolomis, medžiais man net nežinant kokiu būdu tai atsitinka. Jie tampa išgaubti, įgauna reikšmę. Jei šios apimtys ir reikšmės mano drobėje atitinka tas dėmes ir planus, kurie yra priešais mano akis – reiškia viskas gerai, mano drobė pastatyta tvirtai ten kur reikia. Ji teisinga, ji pripildyta įtampos. Bet jei aš nors kiek išsiblaškyčiau, jei susilpninčiau dėmesį, ar pradėčiau interpretuoti savaip, jei susižavėčiau šiandien kokia teorija, kuri priešinga vakarykštei teorijai, jei tapydamas aš imčiau samprotauti ir kištis, tada viskas nueitų niekais.“

Skaityti daugiau