VIDMANTAS JAŽAUSKAS

Menas su tragedijos ženklu

Modiljanis suformavo savo stilių per kaukę,tą visuotinę kaukę,kurią jis matė visur XX a pradžios Paryžiuje. Po Europos meninę sostinę jis klajojo palaimingai neturtingas ir apsvaigęs tiek nuo vyno,tiek nuo spalvų,formų ir linijų...Linijos gyvenimas jo drobėse,piešiniuose ir skulptūrose turtingas ir įvairus- jos pagalba Modiljanis jungia paviršių su gelme. Plaukianti,minkšta, arba atvirkščiai-tvirta,grubi,sustorinta,ji karts nuo karto pažeidžia realumą ir vėl jį atstato paradoksaliai ir nelauktai...Be šviesotamsos modeliavimo,vien tik linija ir spalvos niuansais,Modiljanis išgauna apimties,gilumos pojūtį,priverčia vaizduojamą kūną kvėpuoti,pulsuoti vidine šviesa...Kaip didis dailininkas,jis geba atvaizduoti nematomą;jo portretai-tai modelio gyvenimo atspėjimas,perkūrimas ir pratęsimas. Tuo būdu kubizmo klestėjimo laikais, Modiljanio menas išsaugojo ryšius su realistiniu pasaulio vaizdavimu. Kartą vienas vyriškis prisiminė kaip Modiljanis tapė jo portretą.,,Jis mažai į mane žiūrėjo.Ir net kai žiūrėjo,rodėsi tai daro ne dėl to,kad įsižiūrėtų į mano bruožus,bet,kad patikslintų tai,ką buvo jau padaręs.Tarsi būtų iš anksto susidaręs mano vidinį atvaizdą,ir dabar tiktai prabėgomis retkarčiais lygintų su mano išoriniu vaizdu''...Atspindėdamas matomą,dailininkas jį poetiškai savaip perkuria,pagimdo iš naujo. Portretų fonai taip pat iškalbingi-juose dažnai vaizduojama durų varčia,o spalvos svarbios modelio psichologinei charakteristikai. Modiljanis priverčia žiūrovą matyti pasaulį pagal jo sukurtas grynosios estetikos taisykles.Tame susilydę jo šaknys- Italijos meno pažinimas ;jo socialiniai ir filosofiniai siekiai,jo poetinis talentas.Nežiūrint savo bohemiško plevėsos ir pernelyg gražaus dvasios aristokrato įvaizdžio,už kurio rodos turėjo slypėti tik lengvabūdiškumas,Modiljanis išlieka kaip vienas originaliausių ir įsimintiniausių modernizmo kūrėjų...Savo meninius atradimus,iš pažiūros tokius spontaniškus,jis buvo giliai išmąstęs.,,Nekalbėkite man apie kubistus.Jie ieško tik priemonių,nekreipdami dėmesio į gyvenimą,kuris valdo tas priemones.Genijus jo esmę turi pagauti iškart,iš pirmo žvilgsnio'',-sakė jis.

Skaityti daugiau

Didysis portretistas

 Kuomet kalbama apie menininkų draugystę su stikleliu, neretai prisimenamas olandų dailininkas portretistas Fransas Halsas. Taip yra todėl, kad kažkuris iš jo biografų užrašė ypatingai daug anekdotų, bylojančių apie šį dailininko pomėgį. Jei tikėtume jais, tuomet turėtume manyti, kad Halsas buvo nuolat girtas. Kaip buvo iš tikrųjų ne taip lengva sužinoti, nes jokie kiti istoriniai šaltiniai šių duomenų nepatvirtina. Aptariant šį klausimą reikėtų remtis jo kūryba.   O ji gausi ir giliai meistriška. Argi būtų alkoholis būtų įkvėpęs tokį įvairų, tikslų ir staigų potėpį, gyvas spalvas, visapusišką gyvenimo pažinimą? Stebint Franso Halso nutapytus veidus aplanko pojūtis, kad šiuos žmones esi jau matęs – tokie jie išraiškingi. Juos sutvėręs kūrėjas vargu ar galėjo būti nepataisomas girtuoklis; jei taip būtų buvę, kažin ar jis būtų išlaikęs kūrybinį pajėgumą iki pačios senatvės. O jei taip vis tik buvo, telieka tik stebėtis jo neišsenkančia energija... Pagal biografiją žinoma, kad jis buvo kilęs iš Flandrijos, bet dar kūdikystėje su tėvais persikėlė į protestantišką Olandiją. Gyveno Harleme, kuris nors ir nebuvo didžiausias meno centras tais tapybos klestėjimo laikais, bet turėjo savo dailininkų gildiją ir meno akademiją. Buvo dusyk vedęs, turėjo 10 vaikų. Keturi jo sūnūs ir jaunesnysis brolis irgi buvo dailininkai. Nors ir garsėjo kaip nepranokstamas portretistas, vienok patyrė skurdo dalią – šalia tapybos turėjo griebtis ir pagalbinių uždarbių. Jo dirbtuvę lankė nemažas mokinių būrys, bet dar daugiau pasekėjų Fransas Halsas sulaukė kai jo tapyba buvo iš naujo atrasta ir reikiamai įvertinta XIX a Europoje atsiradus realizmo ir impresionizmo judėjimams.

Skaityti daugiau

Vladas Eidukevičius, žmogaus gyvenimas

2008 metais vasario oras buvo šiltas kaip balandžio. Vienądien būdamas Kaune ir turėdamas šiek tiek laiko, panorau apžiūrėti vietas kur gyveno, tapė ir žuvo dailininkas Vladas Eidukevičius. T.Sakalauskas viename straipsnyje buvo net brėžinuką įdėjęs, kuriame pažymėtas dailininko būstas Dariaus ir Girėno gatvėje Aleksote. Būtent būstas, o ne namas, nes Eidukevičius buvo apsigyvenęs buvusio dvaro nenaudojamo akmeninio ūkinio pastato palėpėje. Toks pasirinkimas turėtų atrodyti keistas, nežinant Eidukevičiaus charakterio ir gyvenimo būdo, kurį kai kas vadino ekscentrišku, keistu ir gal net asocialiu... 1932 metais jis sugrįžo į gyventi Kauną, kuriame buvo gimęs 1891 metais, bet vaikystėje su šeima persikėlęs Rygon. Sugrįžo po bent poros dešimtmečių klajonių po įvairias šalis: Rusiją, kur mokėsi Peterburge ir Maskvoje, Vokietiją (mokėsi Miunchene), Prancūziją, Italiją, Korsiką. Tiesa, prieš Kauną porą metų pagyveno Rygoje – po motinos mirties, kartu su dviem seserimis, viename ne perdaug erdviame bute. Taip, kad Eidukevičius buvo įpratęs prie spartietiškų gyvenimo sąlygų – prausdavosi kiemo bačkoje, stovėjusioje po lietvamzdžiu, o geriamo vandens su arbatiniu atsinešdavo iš kitos Nemuno pusės, nuo Katedros, nes ten vanduo skanesnis... Pasirinko jis tą kumetyną todėl, kad nuo jo atsiveria puiki Kauno senamiesčio panorama – tobulas tapybinis motyvas.

Skaityti daugiau

Norvegiškos misterijos

  Norvegija ne visada buvo tokia klestinti ir stebinanti poniškomis ydomis bei įstatymų keistenybėmis šalis. Kristijanijoje (dabar Oslas) alkanas klaidžiojo jaunas rašytojas Knutas Pedersenas, kitaip – Hamsunas, kurį kai kas vadina moderniosios literatūros pradininku. Apie savo badavimo periodą 1890 metais jis parašė neregėto įtaigumo apysaką Sult, (verčiama kaip Badas)... Tuo pat metu skursdamas Berlyne klajojo dailininkas Edvardas Munkas, jaunesnis trimis metais, 1893 metais sukūręs ,,Šauksmą'', kuris laikomas epochos simboliu, o pats Munkas - vienu iš svarbiausių ir įtakingiausių šiuolaikinių dailininkų. Garsusis jo kūrinys ,,Šauksmas'' (pastelinis variantas) 2012 metais aukcione buvo parduotas už įspūdingą 120 mln dolerių sumą. Dailininkas šiame darbe siekė pavaizduoti kaip stiprus susijaudinimas pakeičia pasaulio matymą. Taigi, Munko tikslas nebe akies įspūdžių fiksavimas, kas būdinga impresionizmui, bet bandymas pavaizduoti jausmus. ,,Liga, pamišimas, mirtis buvo tie angelai, kurie apsupo mano lopšį ir lydėjo mane visą gyvenimą'' – sakė dailininkas. Anksti mirus motinai penki šeimos vaikai buvo globojami tetos ir į misticizmą linkusio tėvo, kurį sūnus vėliau apibūdino kaip temperamentingai susijaudinusį, liguistai religingą žmogų, pasėjusį pamišimo sėklas... Edvardas vaikystėje dažnai sirgdavo, likęs namie daug piešdavo. Pabandęs inžinerijos mokslus dėl prastos sveikatos juos metė ir nuo 1880 metų atsidėjo dailei. Kadangi talento nestokojo, dailės mokykloje buvo priimtas iškart į vyresnes klases, nuolat skatinamas stipendijomis ir stažuotėmis Prancūzijoje. Sulaukęs 26 metų jau surengė pirmąją parodą Osle. Tuo metu jis pabandė gyventi bohemišką gyvenimą, tačiau jautriai sielai alkoholis ir triukšminga kompanija visiškai netiko, po kurio laiko sukėlė depresiją. Munkas bent kiek atsigavo tik pasišalinęs į vienatvę 1915 metais nusipirktoje sodyboje, kurią aptvėrė aukšta tvora. Nors jo darbai jau sklido po visą pasaulį, keldami pasekėjų susižavėjimą ir atnešdami finansinę sėkmę, jų autorius gyveno taip, tarsi tie dalykai jo visai neliestų. Jis svajojo apie tai, kaip norėtų atvaizduoti gyvus, jaučiančius ir kenčiančius žmones visame jų būties dramatizme. Dekadansas, simbolizmas, ekspresionizmas – tokiais žodžiais bandoma nusakyti E.Munko ieškojimų kryptį, tačiau ji visada buvo individuali ir netikėta. Tie, kuriems teko dirbti fabrike, turėtų suprasti kaip jaučiasi žmogus, kurį judantis srautas vakare išneša pro fabriko vartus. E.Munko paveiksle matome barzdotus vyrus tuščiais veidais ir tamsiomis akimis lyg grėsmingus vaiduoklius žingsniuojančius grindiniu. Vėlyvas autoportretas parodo vienišą senyvo dailininko figūrą reikšmingai stovinčią tarp didelio laikrodžio ir lovos. Munkui buvo 80 metų, kuomet žiemą sprogęs vokiečių amunicijos sandėlys išdaužė jo vilos langus. To pasekoje gautas bronchitas nuvarė dailininką į kapus.

Skaityti daugiau

Andersas Zornas - genijus iš švediško kaimo

   Jis buvo tapytojas, akvarelistas, skulptorius, grafikas ir fotografas, neramios dūšios žmogus, apie kurį rašomos knygos ir kuriami filmai.    Prieš šimtą metų  Andersas Cornas buvo laikomas vienu iš didžiausių savo kartos dailininkų pasaulyje. Jis gimė pačiame Švedijos viduryje esančiame Moros miestelyje, ten pat ir mirė, tačiau dižiąją gyvenimo dalį dailininkas praleido keliaudamas po įvairias šalis. Jo žmona Ema pasirūpino, kad jos vyro palikimas būtų išsaugotas – šiandien Moroje galima aplankyti Corno muziejų-kompleksą (Zornmuseet), kurį sudaro dailininko dirbtuvė, jo paveikslų, graviūrų ir skulptūrų rinkinys, bei jo įsigytų dailės kūrinių kolekcija. Taip pat šio žinomo menininko darbai sutinkami ne viename stambiame pasaulio meno muziejuje. Jo teptukas yra užfiksavęs Švedijos karališkos šeimos narius, net tris JAV prezidentus, neskaitant daugybės anuomet garsių kultūros ir visuomenės veikėjų veidų. Cornas buvo labai darbštus ir produktyvus meistras. Būtent žodžiu ,,meistrystė'' galima apibūdinti artimą akvarelei ir iš akvareliško matymo kilusią jo tapybos techniką.    Atrodo neįtikėtinai lengvai pagauti keliais teptuko brūkštelėjimais šitie tokie gyvi personažai: kostiumuoti įraudę vyriškiai ar ypač pamėgtos vaizduoti tarsi paupio nimfos – jaunos moterys prie vandens. Cornui labai gerai sekėsi perteikti vasaros maudynių nuotaiką: vandens raibuliavimą, šviesos žaismą ant drėgnos odos. Tai Švedija – su savo užburiančia laisve, erdve ir kaimietišku natūralumu. Šalia Strindbergo ir Bergmano dramų joje skamba ir Corno paprasta bei gyvenimiška melodija.

Skaityti daugiau

Laimės valandos paplūdimiuose

      Nuostabaus ispanų dailininko Choakino Soroljos tėvai mirė jam esant 2 metukų amžiaus, tad našlaitį augino tetos šeima. Gabumai menui išryškėjo anksti. Pasimokęs gimtoje Valensijoje, mokslus tęsė Madride ir Romoje, kur keletą mėnesių buvo pasiųstas su stipendija. Apie 1886 metus gyveno Paryžiuje ir atidžiai studijavo šiuolaikinį prancūzų meną-impresionistus ir tematiškai jam artimą realistą Žiulį Bastjen-Lepažą. Grįžęs į Madridą laimėjo keletą apdovanojimų. XIX a. pabaigoje Choakinas Sorolja y Bastida jau buvo žinomas tarptautiniu mastu. Po 1900 metų išsamios parodos Paryžiuje jo talentui nusilenkė prancūzų ir amerikiečių meno mylėtojai, o tai reiškė pilną ir galutinį pripažinimą.        Geriausioji jo gausios kūrybos (apie 2000 darbų) dalis yra glaudžiai susįjusi su Valensijos paplūdimiu, jame besimaudančiais ir žaidžiančiais vaikais. Nutapyti atvirame ore, šie darbai puikiai perteikia karštos pajūrio saulės ir vėsaus vandens pojūtį. Blizgantys šlapi berniukų kūnai pagauti nepaprastai tiksliai ir gyvai. Dailininkas neturi jokių sunkumų vaizduodamas šviesos efektus ant vandens. Tai puiki, virtuoziška tapyba, leidžianti žiūrovui sugrįžti vaikystėn ir vėl pajusti vasaros maudynių žavesį.       Kita svarbi sritis, kurioje pasižymėjo Sorolja – tai portretai. Aštuoniolikmetės dailininko dukros Marijos portretas, kuriame ji pavaizduota apsirengusi Valensijos apylinkių valstietės drabužiais, puiki to iliustracija... Kaip ir mėgstamas impresionizmo lyderis K.Mone, Choakinas Sorolja įkvėpimo semdavosi savajame sode Madride. Jo įrengimui jis paskyrė nemažai jėgų. Taip atsitiko, kad betapant šį sodą dailininkas patyrė insultą, tapo paralyžiuotas ir po 3 metų pasimirė. Jo našlė didelę dalį palikimo padovanojo valstybei, šios kolekcijos pagrindu dailininko namuose Madride buvo įrengtas jo muziejus.

Skaityti daugiau

Sardžento atmetimas

Prieš 162 metus Renesanso meno lopšyje Florencijoje gimė didis moderniosios epochos dailininkas, kuris visiškai nepelnytai buvo primirštas neva dėl per menko modernumo. Džonas Singeris Sardžentas buvo sūnus po Europą keliaujančio amerikiečių komersanto, tad Florencija šeimos kelyje buvo tik laikina stotelė. Motina turėjo polinkį menui, tad ankstyvi berniuko gabumai buvo skatinami, o aštuoniolikmetis jaunuolis atsidūrė Karoliuso Diurano studijoje Paryžiuje. Garsus dailininkas akademistas, Diuranas buvo puikus pedagogas, rėmesis Velaskeso tapybine sistema, pripažįstančia spontaniškumo pirmenybę prieš metodus, paremtus išankstiniais eskizais. Sardžentas gerai įvaldė savo mokytojo perteiktas tapybos paslaptis ir netrukus jau savarankiškai skynėsi kelią į Saloną kaip aukštuomenės portretistas.Tiesa, jo debiutą apkartino šioks toks skandalas, kilęs publikai suabejojus pavaizduotos damos moralinėmis vertybėmis. Skandalingo tapytojo šleifas kurį laiką trukdė Sardžentui gauti gerus užsakymus, bet persikėlus į Londoną ledai greitai buvo pralaužti. Aristokratija pamėgo šį jauną, virtuoziškai tapantį ir turintį poligloto išsilavinimą, portretistą ir jo kuriamus puošnius jos atspindžius. Su šlove atėjo ir pinigai, bet dailininko jie nepadarė laimingesniu.       Nors skulptorius O.Rodenas viešai pavadino Sardžentą ,,mūsų dienų van Deiku", meno pasaulis veikiau manė priešingai, arba buvo linkęs įžvelgti ironiją šiame metro išsakytame pagyrime. Buvęs bičiulis, meno kritikas R.Frejus Sardžentą pavadino neaktualiu, anachronišku karjeristu. Pasigirdo ir daugiau balsų, kaltinančių jo meną paviršutiniškumu, pataikavimu užsakovams... Reaguodamas į kritiką, Sardžentas atsisakė nuo portretų tapymo, atsidėjo kelionėms po pasaulį, kurių metu liejo akvareles. Nenorėdamas, kad apie jo asmenį būtų kalbama, netgi naikino gautus laiškus ir neatsakinėjo į jokius žurnalistų klausimus. Vis tik tai jo neišgelbėjo nuo susidorojimo – toks buvo laikmetis, vėjai pūtė į modernistų bures, visiems atrodė, kad tikras menas tik tas, kurį daro Pikasas ir Matisas. Sardžentui mirus, vieninteliais jo užtarėjais liko tylios jo drobės, kuriose nuostabiai sugautas virpėjo gyvenimas, nepaisant to, kad kritikų pasisakymuose jis buvo ir toliau tik gudrus amatininkas, miklus išpildytojas ir lengvabūdiškas melagis... Šiandien matome kita vaizdą – pamirštas vardas prisikelia iš nebūties, kadangi tapybos kokybė yra vienintelis didybės garantas, o tai, kas buvo kalbama anksčiau, įvardijama kaip dailės istorijos klaida.

Skaityti daugiau

Tikroji tapyba ir jos atradėjai

 Apie garsųjį prancūzų dailininką Eduardą Mane prirašyta daug straipsnių ir knygų. Lionelas Venturis, žymus XX a menotyrininkas sakė: ,,Mane atvėrė kelią kūrybinei vaizduotei, pasiūlydamas matymo laisvės principą''. Pasakyta labai taikliai, nes iki Mane laikų tarsi ir nebuvo kitokio matymo būdo, išskyrus tą, kurį aprobuodavo oficialūs stiliai, kanonai arba visuotinis susitarimas dėl to, kas yra gražu ir teisinga mene. Maištautojų pasitaikydavo ir anksčiau, bet Mane buvo pirmasis, kuris pateikė aiškų ir savitą matymo būdą, kuris savo betarpiškumu ir laisvumu toli pranoko priimtas konvencijas. Tai, ką tapė šis Paryžiaus dendis ,buvo šviežia, gyva, pašėlusiai efektinga ir neabejotinai meniška, tik tas meniškumas buvo kitoks. Todėl dailininko darbai kurį laiką žadino diskusiją, o pilnai pripažinti buvo tik po jo mirties. Nors Mane persekiojo kompozicijų idėja, tikrasis jo stiprumas buvo ne jos, bet atvaizdai – t.y. jo mokėjimas atvaizduoti žmogų. Jo herojai iškyla virš aplinkos; jie gyvena savo gyvenimą būdami nepriklausomi nuo gamtos ir siužeto. Jų gyvenimas – tai estetinis gyvenimas, kuris kelia susižavėjimą žiūrovui... Mane manė, kad jis yra realistas, Diego Velaskeso pasekėjas... Neretai jis vadinamas impresionistu, bet jo kūryboje nėra nei vieno paveikslo, kurį būtų galima pavadinti tikrai impresionistišku. Nedalyvavo jis ir impresionistų parodose, nors palaikė draugiškus ryšius su K.Mone, B.Morizo ir kitais impresionistais.

Skaityti daugiau

Tapytojas iš palinkimo

Polis Sezanas, kurio kelias į didįjį pripažinimą buvo itin erškėčiuotas, kartais pasirašydavo laiškus fraze: ,,tapytojas iš palinkimo“, tuo tarsi pabrėždamas savo talento prigimtiškumą, bet kartu lyg ir pasiteisindamas ar apgailestaudamas, kad, štai – tokios didžiulės pastangos, o rezultatai menki. Bent jau tokie jie atrodė didžiumai žmonių, su kuriais dailininkui teko susitikti. Prireikė kone viso gyvenimo tam, kad Sezanas įrodytų savo tiesas mene; kaip jis sakė – ,,turiu jausmelį, bet nemoku jo išreikšti, tai tas pats jei turėčiau monetą ir negalėčiau jos išleisti“. Vis dėlto jam pavyko surasti tinkamiausią savų jausmų išraišką; maža to, savo požiūrį dailininkas labai vaizdingai išdėstė verbaline kalba. Štai keletas jo pasisakymų, kurie yra lyg šios srities perliukai: ,,Štai praeina pasaulio minutė. Reikia ją nutapyti, kokia ji tikrybėje, visa kita užmiršus!“ ,,Aš noriu ištirpti gamtoje ir vėl užaugti kartu su ja, kaip ji.“ ,,Viskas, ką mes matom suirsta ir praeina. Gamta visados tokia pat, bet niekas iš to, ką mes matome neišlieka nepasikeitęs. Menas turėtų perteikti gamtos pastovumą per jos elementus ir jos kintančią regimybę. Jis turi pavaizduoti ją amžiną.“ ,,Aš dirbu iškart visame drobės paviršiuje. Aš sujungiu vienu tikėjimu viską, kas gamtoje yra išskirstyta, tarsi sujungiu jos klaidžiojančias rankas. Imu jos tonus ir spalvas iš dešinės, iš kairės, iš visur. Jie sudaro linijas, tampa daiktais, uolomis, medžiais man net nežinant kokiu būdu tai atsitinka. Jie tampa išgaubti, įgauna reikšmę. Jei šios apimtys ir reikšmės mano drobėje atitinka tas dėmes ir planus, kurie yra priešais mano akis – reiškia viskas gerai, mano drobė pastatyta tvirtai ten kur reikia. Ji teisinga, ji pripildyta įtampos. Bet jei aš nors kiek išsiblaškyčiau, jei susilpninčiau dėmesį, ar pradėčiau interpretuoti savaip, jei susižavėčiau šiandien kokia teorija, kuri priešinga vakarykštei teorijai, jei tapydamas aš imčiau samprotauti ir kištis, tada viskas nueitų niekais.“

Skaityti daugiau