VIDMANTAS JAŽAUSKAS

Andersas Zornas - genijus iš švediško kaimo

   Jis buvo tapytojas, akvarelistas, skulptorius, grafikas ir fotografas, neramios dūšios žmogus, apie kurį rašomos knygos ir kuriami filmai.    Prieš šimtą metų  Andersas Cornas buvo laikomas vienu iš didžiausių savo kartos dailininkų pasaulyje. Jis gimė pačiame Švedijos viduryje esančiame Moros miestelyje, ten pat ir mirė, tačiau dižiąją gyvenimo dalį dailininkas praleido keliaudamas po įvairias šalis. Jo žmona Ema pasirūpino, kad jos vyro palikimas būtų išsaugotas – šiandien Moroje galima aplankyti Corno muziejų-kompleksą (Zornmuseet), kurį sudaro dailininko dirbtuvė, jo paveikslų, graviūrų ir skulptūrų rinkinys, bei jo įsigytų dailės kūrinių kolekcija. Taip pat šio žinomo menininko darbai sutinkami ne viename stambiame pasaulio meno muziejuje. Jo teptukas yra užfiksavęs Švedijos karališkos šeimos narius, net tris JAV prezidentus, neskaitant daugybės anuomet garsių kultūros ir visuomenės veikėjų veidų. Cornas buvo labai darbštus ir produktyvus meistras. Būtent žodžiu ,,meistrystė'' galima apibūdinti artimą akvarelei ir iš akvareliško matymo kilusią jo tapybos techniką.    Atrodo neįtikėtinai lengvai pagauti keliais teptuko brūkštelėjimais šitie tokie gyvi personažai: kostiumuoti įraudę vyriškiai ar ypač pamėgtos vaizduoti tarsi paupio nimfos – jaunos moterys prie vandens. Cornui labai gerai sekėsi perteikti vasaros maudynių nuotaiką: vandens raibuliavimą, šviesos žaismą ant drėgnos odos. Tai Švedija – su savo užburiančia laisve, erdve ir kaimietišku natūralumu. Šalia Strindbergo ir Bergmano dramų joje skamba ir Corno paprasta bei gyvenimiška melodija.

Skaityti daugiau

Laimės valandos paplūdimiuose

      Nuostabaus ispanų dailininko Choakino Soroljos tėvai mirė jam esant 2 metukų amžiaus, tad našlaitį augino tetos šeima. Gabumai menui išryškėjo anksti. Pasimokęs gimtoje Valensijoje, mokslus tęsė Madride ir Romoje, kur keletą mėnesių buvo pasiųstas su stipendija. Apie 1886 metus gyveno Paryžiuje ir atidžiai studijavo šiuolaikinį prancūzų meną-impresionistus ir tematiškai jam artimą realistą Žiulį Bastjen-Lepažą. Grįžęs į Madridą laimėjo keletą apdovanojimų. XIX a. pabaigoje Choakinas Sorolja y Bastida jau buvo žinomas tarptautiniu mastu. Po 1900 metų išsamios parodos Paryžiuje jo talentui nusilenkė prancūzų ir amerikiečių meno mylėtojai, o tai reiškė pilną ir galutinį pripažinimą.        Geriausioji jo gausios kūrybos (apie 2000 darbų) dalis yra glaudžiai susįjusi su Valensijos paplūdimiu, jame besimaudančiais ir žaidžiančiais vaikais. Nutapyti atvirame ore, šie darbai puikiai perteikia karštos pajūrio saulės ir vėsaus vandens pojūtį. Blizgantys šlapi berniukų kūnai pagauti nepaprastai tiksliai ir gyvai. Dailininkas neturi jokių sunkumų vaizduodamas šviesos efektus ant vandens. Tai puiki, virtuoziška tapyba, leidžianti žiūrovui sugrįžti vaikystėn ir vėl pajusti vasaros maudynių žavesį.       Kita svarbi sritis, kurioje pasižymėjo Sorolja – tai portretai. Aštuoniolikmetės dailininko dukros Marijos portretas, kuriame ji pavaizduota apsirengusi Valensijos apylinkių valstietės drabužiais, puiki to iliustracija... Kaip ir mėgstamas impresionizmo lyderis K.Mone, Choakinas Sorolja įkvėpimo semdavosi savajame sode Madride. Jo įrengimui jis paskyrė nemažai jėgų. Taip atsitiko, kad betapant šį sodą dailininkas patyrė insultą, tapo paralyžiuotas ir po 3 metų pasimirė. Jo našlė didelę dalį palikimo padovanojo valstybei, šios kolekcijos pagrindu dailininko namuose Madride buvo įrengtas jo muziejus.

Skaityti daugiau

Sardžento atmetimas

Prieš 162 metus Renesanso meno lopšyje Florencijoje gimė didis moderniosios epochos dailininkas, kuris visiškai nepelnytai buvo primirštas neva dėl per menko modernumo. Džonas Singeris Sardžentas buvo sūnus po Europą keliaujančio amerikiečių komersanto, tad Florencija šeimos kelyje buvo tik laikina stotelė. Motina turėjo polinkį menui, tad ankstyvi berniuko gabumai buvo skatinami, o aštuoniolikmetis jaunuolis atsidūrė Karoliuso Diurano studijoje Paryžiuje. Garsus dailininkas akademistas, Diuranas buvo puikus pedagogas, rėmesis Velaskeso tapybine sistema, pripažįstančia spontaniškumo pirmenybę prieš metodus, paremtus išankstiniais eskizais. Sardžentas gerai įvaldė savo mokytojo perteiktas tapybos paslaptis ir netrukus jau savarankiškai skynėsi kelią į Saloną kaip aukštuomenės portretistas.Tiesa, jo debiutą apkartino šioks toks skandalas, kilęs publikai suabejojus pavaizduotos damos moralinėmis vertybėmis. Skandalingo tapytojo šleifas kurį laiką trukdė Sardžentui gauti gerus užsakymus, bet persikėlus į Londoną ledai greitai buvo pralaužti. Aristokratija pamėgo šį jauną, virtuoziškai tapantį ir turintį poligloto išsilavinimą, portretistą ir jo kuriamus puošnius jos atspindžius. Su šlove atėjo ir pinigai, bet dailininko jie nepadarė laimingesniu.       Nors skulptorius O.Rodenas viešai pavadino Sardžentą ,,mūsų dienų van Deiku", meno pasaulis veikiau manė priešingai, arba buvo linkęs įžvelgti ironiją šiame metro išsakytame pagyrime. Buvęs bičiulis, meno kritikas R.Frejus Sardžentą pavadino neaktualiu, anachronišku karjeristu. Pasigirdo ir daugiau balsų, kaltinančių jo meną paviršutiniškumu, pataikavimu užsakovams... Reaguodamas į kritiką, Sardžentas atsisakė nuo portretų tapymo, atsidėjo kelionėms po pasaulį, kurių metu liejo akvareles. Nenorėdamas, kad apie jo asmenį būtų kalbama, netgi naikino gautus laiškus ir neatsakinėjo į jokius žurnalistų klausimus. Vis tik tai jo neišgelbėjo nuo susidorojimo – toks buvo laikmetis, vėjai pūtė į modernistų bures, visiems atrodė, kad tikras menas tik tas, kurį daro Pikasas ir Matisas. Sardžentui mirus, vieninteliais jo užtarėjais liko tylios jo drobės, kuriose nuostabiai sugautas virpėjo gyvenimas, nepaisant to, kad kritikų pasisakymuose jis buvo ir toliau tik gudrus amatininkas, miklus išpildytojas ir lengvabūdiškas melagis... Šiandien matome kita vaizdą – pamirštas vardas prisikelia iš nebūties, kadangi tapybos kokybė yra vienintelis didybės garantas, o tai, kas buvo kalbama anksčiau, įvardijama kaip dailės istorijos klaida.

Skaityti daugiau

Tikroji tapyba ir jos atradėjai

 Apie garsųjį prancūzų dailininką Eduardą Mane prirašyta daug straipsnių ir knygų. Lionelas Venturis, žymus XX a menotyrininkas sakė: ,,Mane atvėrė kelią kūrybinei vaizduotei, pasiūlydamas matymo laisvės principą''. Pasakyta labai taikliai, nes iki Mane laikų tarsi ir nebuvo kitokio matymo būdo, išskyrus tą, kurį aprobuodavo oficialūs stiliai, kanonai arba visuotinis susitarimas dėl to, kas yra gražu ir teisinga mene. Maištautojų pasitaikydavo ir anksčiau, bet Mane buvo pirmasis, kuris pateikė aiškų ir savitą matymo būdą, kuris savo betarpiškumu ir laisvumu toli pranoko priimtas konvencijas. Tai, ką tapė šis Paryžiaus dendis ,buvo šviežia, gyva, pašėlusiai efektinga ir neabejotinai meniška, tik tas meniškumas buvo kitoks. Todėl dailininko darbai kurį laiką žadino diskusiją, o pilnai pripažinti buvo tik po jo mirties. Nors Mane persekiojo kompozicijų idėja, tikrasis jo stiprumas buvo ne jos, bet atvaizdai – t.y. jo mokėjimas atvaizduoti žmogų. Jo herojai iškyla virš aplinkos; jie gyvena savo gyvenimą būdami nepriklausomi nuo gamtos ir siužeto. Jų gyvenimas – tai estetinis gyvenimas, kuris kelia susižavėjimą žiūrovui... Mane manė, kad jis yra realistas, Diego Velaskeso pasekėjas... Neretai jis vadinamas impresionistu, bet jo kūryboje nėra nei vieno paveikslo, kurį būtų galima pavadinti tikrai impresionistišku. Nedalyvavo jis ir impresionistų parodose, nors palaikė draugiškus ryšius su K.Mone, B.Morizo ir kitais impresionistais.

Skaityti daugiau

Tapytojas iš palinkimo

Polis Sezanas, kurio kelias į didįjį pripažinimą buvo itin erškėčiuotas, kartais pasirašydavo laiškus fraze: ,,tapytojas iš palinkimo“, tuo tarsi pabrėždamas savo talento prigimtiškumą, bet kartu lyg ir pasiteisindamas ar apgailestaudamas, kad, štai – tokios didžiulės pastangos, o rezultatai menki. Bent jau tokie jie atrodė didžiumai žmonių, su kuriais dailininkui teko susitikti. Prireikė kone viso gyvenimo tam, kad Sezanas įrodytų savo tiesas mene; kaip jis sakė – ,,turiu jausmelį, bet nemoku jo išreikšti, tai tas pats jei turėčiau monetą ir negalėčiau jos išleisti“. Vis dėlto jam pavyko surasti tinkamiausią savų jausmų išraišką; maža to, savo požiūrį dailininkas labai vaizdingai išdėstė verbaline kalba. Štai keletas jo pasisakymų, kurie yra lyg šios srities perliukai: ,,Štai praeina pasaulio minutė. Reikia ją nutapyti, kokia ji tikrybėje, visa kita užmiršus!“ ,,Aš noriu ištirpti gamtoje ir vėl užaugti kartu su ja, kaip ji.“ ,,Viskas, ką mes matom suirsta ir praeina. Gamta visados tokia pat, bet niekas iš to, ką mes matome neišlieka nepasikeitęs. Menas turėtų perteikti gamtos pastovumą per jos elementus ir jos kintančią regimybę. Jis turi pavaizduoti ją amžiną.“ ,,Aš dirbu iškart visame drobės paviršiuje. Aš sujungiu vienu tikėjimu viską, kas gamtoje yra išskirstyta, tarsi sujungiu jos klaidžiojančias rankas. Imu jos tonus ir spalvas iš dešinės, iš kairės, iš visur. Jie sudaro linijas, tampa daiktais, uolomis, medžiais man net nežinant kokiu būdu tai atsitinka. Jie tampa išgaubti, įgauna reikšmę. Jei šios apimtys ir reikšmės mano drobėje atitinka tas dėmes ir planus, kurie yra priešais mano akis – reiškia viskas gerai, mano drobė pastatyta tvirtai ten kur reikia. Ji teisinga, ji pripildyta įtampos. Bet jei aš nors kiek išsiblaškyčiau, jei susilpninčiau dėmesį, ar pradėčiau interpretuoti savaip, jei susižavėčiau šiandien kokia teorija, kuri priešinga vakarykštei teorijai, jei tapydamas aš imčiau samprotauti ir kištis, tada viskas nueitų niekais.“

Skaityti daugiau